Šią savaitę labai užkabliavo Dengue Fever. Apie blaivius vairuotojus ir ne tik.

Rage Against the Machine atradau labai atsitiktinai. Anais gūdžiais laikais, kai dar kioskuose karaliavo piratinės kasetės, pamačiau albumą Evil Empire. Maniau, kad tai vokiečiai metalistai Rage (šitų irgi tuo metu nebuvau girdėjęs). Namie pasiklausiau ir pagalvojau, kad visišką niekalą nusipirkau. Ypač nepatiko vokalisto repavimas. Tokia štai buvo pirmoji pažintis su šia grupe, ir nenuostabu, kad kelis metus ta kasetė gulėjo nejudinama.

Ir, visgi, po kelių metų aš vėl atradau šią grupę. Pro mano ausis negalėjo taip lengvai praslysti nepaprasti gitaristo eksperimentai, puikiai sutvarkyta ritminė dalis ar nepaprastas vokalisto atsidavimas atliekant savo politizuotą roką. Ir visa tai gyvais instrumentais bei labai profesionaliai. Nemėgstu aš politikos, o ypač mene, tačiau, kažkas turi atkreipti dėmesį į visas skaudžias blogybes aplink. Visi turime teisę gyventi, visi galime nenusisukti.

Kol minime Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, parašysiu apie mėgstamiausią Lietuvos grupę. Gaila, bet ji jau nutraukė savo veiklą – grupės lyderis Juodas su savo žmona klavišiste Laima emigravo į užsienį…

Shadowdances pradžia yra visai kitu vardu – Concious Rot. Iki pavadinimo pakeitimo, grupės muzika buvo išties brutali. Kolektyvas išleido kelias demo kasetes, kurių stilių galimą apibūdinti kaip griding death metal. 1995 m. iš originalios sudėties lieka tik Juodas, grupės stilius ir pavadinimas pasikeičia. Atsinaujinęs kolektyvas pasuka emocionalesnės muzikos link ir išleidžia MCD Burning Shadows (1996), kuriame dar nemažai death įtakos. Po šio disko padaroma kelių metų pertrauka, kuriai pasibaigus grupė vėl pradeda intensyviau koncertuoti bei pagaliau išleidžia pilną albumą The River of Lost (2002).

Apskritai, aš labai žaviuosi praeito dešimtmečio lietuviško metalo grupėmis. Negaliu nesistebėti kaip žmonės sugebėdavo tokiomis prastomis sąlygomis išlikti originalūs – juk buvo įrašyta išties išskirtinai skambančių demo įrašų. Shadowdances yra ilgiausiai gyvavusi grupė iš tų laikų, ir man visada malonu paklausyti išbaigtų brandžių grupės įrašų, kuriuose emocijos yra svarbiausia.

Dar viena sena grupė, kurią žino tik labiausiai užkietėję melomanai. Tiesa, jų gabalą Breadfan puikiai pažįsta visi Metallica’os gerbėjai. Budgie galima laikyti viena iš britiško heavy pradininke – tokie rifai, kuriais grojo Tony Bourge, 70-ųjų pradžioje skambėjo labai originaliai, o madingi pasidarė tik dešimtmečio pabaigoje, kai Judas Priest ir Iron Maiden susiruošė užkariauti pasaulį.

Labiausiai vertinu pirmuosius Budgie albumus su Tony Bourge, kuriuose senasis hard rokas atsiskleidžia visu grožiu. Vėliau grupė nuklydo į labiau komerciškai "teisingą" kelią ir pradėjo groti populiarųjų 80-ųjų heavy.

Kadangi labai skeptiškai vertinu lietuviškus bandymus maišyti roką su elektroniką, Happyendless savaime ignoravau, ir tik vakar, atsiradus laisvo laiko minutei, kelis kartus pasiklausiau jų hito Power Forever… Labai nustebino!

Šį kartą dar viena roko muzikantų pamėgta gitara – Gibson SG. SG pamėgo ir iki šiol naudoja tokie klasikai kaip Angus Young (AC/DC) ar Tony Iommi (Black Sabbath).

Gitara parduotuvėse pasirodė 1961, kaip Gibson bandymas atnaujinti savo instrumentų pasiūlą. SG yra mažesnė gitara nei Les Pauliai. Be to ir paprastenė – neliko to prašmatnumo, kurį turėjo Les Paul gitaros, o tai leido smarkiai sumažinti gitaros kainą. Naujasis Gibson instrumentas nepatiko pačiam gitaristui Les Paul, todėl jis pasipriešino savo vardo panaudojimui – taip šis modelis buvo pavadintas tiesiog SG (angl., solid guitar).

Pagrindinius SG skirtumus nuo Les Paul galima matyti vizualiai – tai mažesnis korpusas, kuris turi ragus primenančias išpjovas – jų pagalba lengviau pasiekiama grifo dalis esanti arčiau korpuso. Dėl plonesnio bei mažesnio korpuso, gitara yra lengvesnė, tačiau svorio centras šiek tiek keičiasi ir gitaros grifas svyra žemyn. Ši savybė man nepatinka, tačiau patogus grifas ir pakankamai aukštos išvesties nuėmėjai šią gitarą paverčia maloniu instrumentu.

Labai laukiu naujojo AC/DC albumo apie kurį vis dažniau ir dažniau pradeda rašyti muzikos leidiniai ir blogai. Ta proga labai dažnai akis užkliūva už pilnos AC/DC būgnininko pavardės Phillip Hugh Norman Witschke Rudzevecuis. Gal kas žinot, kaip jis tą Rudzevecuis gavo? Labai jau lietuviškas primena…

Dažnai susiduriu su poreikiu "daugiau tokios muzikos kaip grupė X", nes konkrečios grupės įrašų skaičius ribotas ir gana greitai skersai ir išligai perklausomas. Paprastai tai nutinka su mėgstamiausiomis grupėmis – šį kartą su mano liaupsinama PJ Harvey. Visus jos albumus moku beveik atmintinai, tad vėl ir vėl klausyti tą patį nelabai noriu – reikia padaryti pertraukėlę. Nevisada pavyksta greitai rasti panašios muzikos, tačiau šį kartą sėkmė nusišypsojo ir atradau duetą The Kills, kurių muzikoje jaučiama ryški PJ Harvey įtaka. Patys jie to labai ir neslepia. Dar ši grupė dažnai lyginama su kitu duetu The White Stripes. The Kills turi pakankamai ir savo potencialo, tačiau, man pasirodė, kad iki tokių subtilybių, kokiomis žongliruoja PJ, dar toli. Nepaisant mano kritikos, duetas turi pakankamai užkabinančią weird pusę, kuri ir palieka abu grupės albumus mano grojaraščiuose.

Grupės sudėtis bei kūrybos procesas nėra standartiniai. Mergina yra iš Amerikos, o vaikinas gyvena Londone, o visas procesas iki įrašo vyksta demo medžiagos apsikeitimu paprastu oro paštu. Žinoma, tai labai lėtas procesas, bet jis prideda savotiško šarmo.

Nežinau, kokį video dėti – visi geri, visi skirtingi… Tegu bus Fried My Little Brains. Jei patiko, būtinai pažiūrėkite kitus.

Ar prisimenate We Are 138? Taip, tai The Misfits. Ši horror punk grupė 1983 taip įmirko alkoholiu, kad grupės lyderis Glennas Danzigas nuspręndė šutvę išvaikyti ir pradėti savo solinę karjerą. Taip atsirado Danzig.

Matyt, ir patį Glenną alkoholis gerokai praskiedė, nes šis pradėjo su tamsiomis jėgomis šnekėti bei juoduoju angelu jaustis. Kaip supratote, blogis, tamsioji karalystė yra nuolatinis Danzig dainų svečias. Muzikos stilius taip pat tapo griežtesnis – atsirado nemažai heavy metal riffų, o The Misfits pankinis nerūpestingumas liko tik praeitis. Visgi Danzig kūryboje nemažai humoro – kaip kitaip tada paaiškinti tokią stiprią meilę Šėtonui? Pasunkėjusi grupė neapsiriboja vien kietais gitariniais rifais – melancholiškas Glenno balsas dažnai papuošiamas bliuziniais ar net simfoninės muzikos sąskambiais, o lėtos doom stiliaus dainos, apskritai, nepakartojamos!

Glennas lengvai atpažįstamas iš savo įspūdingo balso dar nuo The Misfits laikų, o jo muziką įvertino net ir Johnny Cashas, kuris vieną Danzig kūrinį atliko savo albume American Recordings.

Siūlau pasižiūrėti gabalo Mother vaizdo klipą iš debiutinio Danzig albumo:

Les Paul vardas neatsiejamas Gibson gitarų prekinis ženklas. Kaip žinia, didžiausia Gibson konkurentė yra Fender, kuri garsėjo savo inovacijomis bei pakankamai nebrangia produkcija. Konkurencinėje kovoje Gibson kompanijai padėjo žymusis džiazo gitaristas Les Paulis, kuris be išskirtinio grojimo gitara dar ir neblogai konstravo gitaras savo poreikiams. Kalbama, kad pradinį instrumento dizainą jau 1945-1946 pasiūlė pats Les Paulis, tačiau gitarų gamintoja jį atmetė. Visgi 1951 gitaristas sutarė su Gibson dėl šio gitaros modelio. Buvo nuspręsta, kad tai bus brangus, bet labai puikios kokybės instrumentas pagal visas Gibson tradicijas. Toks sprendimas buvo priimtinas abiem pusėm, nes pats Les Paulis garsėjo pomėgiu prabangiems dalykams, o Gibson nenorėjo nuleisti sau užsikeltos kartelės pigiais instrumentais.

Gal šiais laikais auksinės spalvos garso ir tembro reguliatorių rankenėlės atrodo ir ne itin skoningai, tačiau prie pačios gitaros išties pakankamai padirbėta – tiek nulakavimas, tiek apvadai padaryti be priekaištų, o gitaros grifas man asmeniškai pats maloniausias tarp tokių legendinių modelių ir dažnai yra geresnis už daugumos šiuolaikinių gitarų.

Nors pirmieji Les Paul modeliai turėjo single tipo nėmėjus, tačiau nuo 1957 metų Gibson pradėjo montuoti humbucker tipo nuėmėjus, kurie padarė gana didelę revoliuciją elektrinių gitarų pasaulyje. Hambakeriai yra komponuojami iš dviejų ričių, kurios rezonuodamos išsprendžia eilę fizikinių problemų nuimant gitaros garsą. Apskritai, hambakeriai siejami su kiek griežtesniu skambesiu labiau tinkamu roko muzikai, tačiau tai nėra visiška tiesa, nes šiuo metu galima rasti labai įvairaus skambesio modelių. Hambakerių dėka Gibson modelius pamėgo įvairūs hard roko muzikantai: Jimmy Page’as, Slashas ir kiti.

Gibson Les Paul modeliai yra keletos variantų: Standard, Classic, Studio ir kt. Šie modeliai, iš principo, skiriasi nedaug – yra kelios nuėmėjų konfigūracijos bei skirtingo lygio gitaros dekoravimas, kuris ir apsprendžia gitaros kainą.

Gibson Les Paul yra mano svajonių gitara, tačiau Lietuvoje didelio pasirinkimo nėra (pardavėjai argumentuoja, kad šios gitaros paklausą labai diktuoja pakankamai didelė kaina).