Vakar nedariau klaidos, kaip kažkas, ir nuėjau į Khalif Wailin’ Walter koncertą. Prieš bliuzmeno pasirodymą gerokai užkniso penkių gabalų (+/-) vaizdo įrašas, kurį pakartojo gal kokius 8-9 kartus. Kiek gi galima? Pasirodymas prasidėjo tikrai efektingai – Khalif primą kūrinį grojo vaikščiodamas tarp žmonių – tiksliau gąsdino prie staliukų alkoholį vartojančius snobiškus lietuvaičius, kurių nedaugėlis iškentėjo iki koncerto galo… Visas koncertas buvo dviejų dalių – su trumpa pertraukėle. Ausis lepino Čikagos bliuzas pagardintas teksaso skambesiu su a la hendrixiniais eksperimentais, kurių nebuvo daug, kad spėtų pabosti. Viskas buvo labai dinamiška ir puikiai atlikta. Jausmas buvo gardinamas technika, bet taip, kad technikos perliukai tik padidindavo kulminaciją! Ar gali būti geriau? Repertuaras nebuvo labai jau iškirtinis – grojami bliuzo kanonai, o bet tačiau iš tokio stiliaus tikėtis kažko labai naujo sunku – čia reikia džiaugtis atlikėjo savitu atlikimo stiliumi, jausmu bei virtuoziniais sugebėjimais. Khalif stebino menkutę publiką ir savo garsia gerkle – keletą partijų atliko be mikrofono pagalbos. Kad atlikėjas yra fainuolis (© In) ir visiškas saviakas, parodė, sutikimas pagroti kartu su lūpinės armonikėlės mėgėju iš publikos. Gaila, kad publikos atstovas ypatingai nesublizgėjo (o pagal sugebėjimus galėjo) ir pasimetė, nuo to, kad ant scenos “nieko” nesigirdi. Pamokėlė visiems, kas juokiasi iš nepataikančių į natą – scenai reikia didelės patirties. Labai nuliūdino publika – didelė dalis jų išėjo nepasibaigus koncertui… Tiesiog išgeri užsakytą vyną ir nebeturi ką daugiau veikti? Man pats koncertas prabėgo žaibiškai – tikrai nebuvo kada nuobodžiauti, nes muzika buvo su draivu ir atlikta tikrai dinamiškai!

Comment RSS - Trackback URI