Turbūt pastebėjote, kad bliuzas Lietuvoje tarp vyresnio amžiaus žmonių tampa snobiška gero skonio tradicija. Varniuose žmonės prisigėrę per visą festivalio laikotarpį net nenueina iki scenos, o į Galaxy klubą vežami staigių judesių nedarantys rokenrolo atlikėjai. Gaila, kad tampa tik įvaidžio dalis. Pirmą kartą išgirsti bliuzą pavyko dar būnant visišku vaiku – tėtis iš darbbo parsinešė dvi kasetes. Pirmą sudarė įvairų stilių bliuzo rinkinys, o antroje buvo John Lee Hooker Boom Boom albumas. Ši muzika man paliko labai didelį įspūdį savo jausmingu atlikimu. Prieš keletą metų vėl pasitaikė proga prisiminti John Lee Hooker. Savo debiutu bliuzmenas sukėlė įvarias reakcijas kritikų pasaulyje. Vieni vertino tai kaip 20 metų pavėlavusią iškaseną, kiti įžvelgė neabejotiną Lee Hooker talentą. Man šis bliuzo genijaus vardas visu pirma asocijuojasi su minimalistiniu bliuzu bei labai originalia gitaros grojimo technika. Pats muzikantas niekad neaukštino savo grojimo technikos ir teigė grojantis paprastai ir be pagražinimų. Klasikinis John Lee Hooker kūrinys It serves Me Right to Suffer:

Comment RSS - Trackback URI