Kadangi dauguma skaitytojų yra pakankamai jauni, kad visiškai nieko nebūtų girdėję apie tai, kas atrodė Lietuvos alternatyvios muzikos scenos bruzdesys praeitame dešimtmetyje, vedinas nostalgijos, pamaniau, kad pats leisiu sau pasikapstyti po tai, kas šiandien yra nepelnytai primišta istorija. Papasakosiu apie tai, kas buvo, kai beveik nebuvo interneto, o informacija buvo skleidžiama daugiausia spausdinimo mašinėle bei demo įrašais, kuriuose neretai dėl klaikios garso kokybės vos buvo įmano atskirti vokalą nuo gitarų…

Pirma, prieš dėstydamas savo atsiminimus, pareiškiu, kad šiuo metu muzikinio pogrindžio visiškai nebeliko. Dabar kiekvienas namų sąlygomis kepa albumą po albumo (net tokio dalyko kaip demo praktiškai nebeliko) ir talpina maispeise. Taigi, joks čia pogrindis, kai tave galima per gūglę rasti… Viską užmušė internetas.

Pats pogrindis arba undergroundas laikėsi ant kelių kertinių veiklų: fenzinų, neprofesionalios įrašų leidybos ir platinimo bei smulkaus kalibro koncertų. Pagrindinis ir neginčijamai svarbiausias komunikavimo  įrankis buvo standartinis paštas, kuriuos ir buvo platinama pagrindinė informacija, keičiamasi įrašais, palaikomas bendravimo tinklas.

Aktyviausi pogrindžio dalyviai buvo neformalusis jaunimas, o ypač sunkios muzikos mėgėjai, pankai bei naujieji pagonys. Taip pat praeito dešimtmečio pabaigoje pakankamai aktyviai reiškėsi hip hopo mėgėjai.

Trumpai pristatysiu neatsiejamus to laikmečio atributus, kurie visam judėjimui suteikė nepakartojamo šarmo.

Fenzinai. Šis dalykas trupiau dar vadinamas zinais yra mėgėjiškas žurnalo variantas, tačiau turinti nemažai šiandieninių blogų savybių – dažnai rašomas pirmuoju asmeniu, daug subjektyvaus požiūrio, necenzūruojamas. Fenzinų būta įvairių tiek teminių, tiek apie tai ką matai pro langą. Vyravo muzikinės krypties leidiniai, tačiau savo vardą užsitarnavę buvo ir naujai gaivinamos pagonybės, sXe ir panašių požiūrių skleidėjai. Dauguma zinų numirdavo vos po pirmojo numerio, nes jo leidėjui tiesiog pritrūkdavo noro ir kantrybės, o dažnai ir įdėjų plėtoti šią nekomercinę veiklą. Vienu metu net būdavo juokaujama, kad šių leidinių yra daugiau nei pačių skaitytojų. Visgi pakankamai greitai susiformavo ir tam tikras šių leidinių elitas, kuriuos leido įdomiai ir nenuobodžiai sugebantys rašyti žmonės. Populiaresni leidinukai būdavo netgi leidžiami spaustuvėje. Aišku, tiražai dažnai siekdavo vos kelis šimtus kopijų, tačiau spaustuvinė kokybė (ir net dažnai kompiuterinis maketas) buvo laikomi prabangos dalykais. Neabejotinai pats garsiausias fenzas buvo Raganos ir Alus, kurį leido U. Liogė iš Dangus Productions. Taip pat verta paminėti Twin Peaks, Fiasko, Tvaris bei daugėlį kitų fenzinų. Nevisada fenzinai būdavo išleidžiami kilniais tikslais – dalis fiktyvių leidėjų mulkindavo įrašų kompanijas, kad gautų promocinių CD ir demo kasečių. Tokie fenzinai dažniausiai būdavo leidžiami anglų kalba bei pasižymėjo šabloniniais interviu su pogrindžio grupėmis ir dideliais kiekiais giriančiųjų įrašus recenzijų. Žinoma, angliškai parašytas leidinys nebūtinai buvo rip-offas, nes mėgėjiškais fenzinais buvo įprasta keistis su daugybe draugų užsienio šalyse. Apie konkrečius zinus galima pasakoti ir pasakoti, tad tai paliksiu kitiems blogo įrašams.

Distribucijos.  Dažnas fenzino leidėjas papildomai užsiimdavo įrašų platinimu. Tai buvo puikus būdas iškišti savo leidinį mainais į grupių demo įrašus, kuriuos vėliau galima parduoti ar išmainyti į kitus įrašus. Visas šis procesas buvo vadinamas treidingu. Daugėlis, o ypač punk scena, vadovavosi DIY principu, kuomet viskas buvo atliekama už savikainą. Tiesa, dažnai savikaina dėl mažų tiražų buvo visai ir nemaža – už kelių kūrinių demo kasetę tekdavo pakloti nuo 5 iki 10 litų, o jei dar gyveni kitame mieste ar kaime, tai reikai nepamiršti ir siuntimo išlaidų.

Prodakšinai. Prodakšinai arba leiblai užsiimdavo demo įrašų leidyba bei platinimu. Tai distribucijos variantas su gamyba. Prodakšinai platindavo tiek savo, tiek kitų leiblų įrašus bei, žinoma, fenzinus. Daugiausiai dėmesio sulaukdavo leidžiantys menine prasme kokybišką produkciją. Kogero, vienintėlis likęs ir sugebėjęs prisitaikyti prie šiandienos yra tas pats Dangus.

Įrašai. Įrašus, suprantama, darydavo muzikiniai kolektyvai. Įrašai, apskritai, buvo šventinis reikalas, nes kainuodavo išties brangiai atsižvelgiant į tuometinę ekonominę situaciją, todėl grupės sunkiai sutaupyti keli šimtai litų būdavo iškeičiami į kelias valandas įrašų studijoje, kurioje paskubomis būdavo įrašomas demo įrašas. Be didelių kainų, nemaža problema buvo ir gerų garso režisierių trūkumas. Balių muziką įrašinėjantys žmonės neturėdavo jokio supratimo apie sunkiąją ir kitą nekomercinę muziką, todėl bendras rezultatas dažnai gaudavosi nuviliantis.

Demo. Demo yra grupės demonstracinis įrašas. Įrašai buvo dviejų rūšių daryti profesionalioje studijoje arba repeticiniai (rehearsal). Jei labai pasisekdavo, grupės muziką išleisdavo koks nors stambesnis užsienio leiblas. Pirmąjį sunkios muzikos lietuvišką CD išsileido techniškieji Ghostorm 1995 metais švedijos Black Mark leible, tačiau dėl prastos promocijos užsienyje populiarūs netapo…

Flyeriai. Skrajutės buvo pagrindinė pogrindžio reklama. Jomis mielai keisdavosi pogrindžio susirašinėtojai prikraudami tuntus į savo laiškus. Gautos skrajutės toliau būdavo persiunčiamos kitiems, įmetant  kelias į savo laiškus. Žinoma pasitaikydavo ir savanaudiškų veikėjų – jie dėl ribojamo laiško svorio dėdavo tik savo produkciją reklamuojančias skrajutes. Skrajutėse buvo įprasta paskelbti apie naujus demo leidinius, fenzinus, koncertus, savo distribuciją/leiblą.

Gigai. Gigai arba tiesiog koncertai nebuvo labai pogrindinis dalykas, nes apie juos dažnai galima būdavo sužinoti iš įvairiose miesto vietose priklijuojamų plakatų. Koncertus organizuodavo drąsesni žmonės, kurie nebijodavo patekti į taip vadinamą minusą. Pavyzdžiui Vilniuje (kartais ir visoje Lietuvoje) praktiškai visi sunkesnės muzikos koncertai tam tikrą laiką buvo organizuojami Sėklos ir U. Liogės, kurie sugebėdavo į Lietuvą atitempti ir ne vieną užsienio kylančią žvaigždę. Ar žinote, kad Lietuvoje grojo Therion, Moonspell, Motorhead, Overkill ir kitos, dažnai dar tik kylančios, žvaigždės! Vilniuje didžioji dalis koncertų įvykdavo Geležiniame kablyje (čia tas pastatas su kabliu Kauno g. 5 – nepamenu, kaip jis dabar vadinasi), kol jis nebuvo padegtas Overkill pasirodymo metu. Aš netgi laikyčiau šią dieną pogrindžio mirties pradžia, nes smarkiai sumažėjo gyvų pasirodymų, o visa komunikacija palaipsniui persikėlė į internetą.

Asmenybės. Kaip ir visur kitur, judėjimo centrais tapdavo organizuoti linkę veiklūs žmonės. Šie žmonės kartu su kuriančiais nulemdavo bei formuodavo pogrindžio "madas".

Daug kartų naudojami pašto ženklai. Labai smagus prisiminimas. Pagal tai, kiek laiškų būdavo parašoma per dieną (aš parašydavau apie 10), suprantama, kad pašto išlaidos gan skaudžiai trenkdavo per kišenę. Ši problema buvo sprendžiama labai paprastai – pašto ženklai buvo naudojami daug kartų. Klausimas kaip, jei jie jau antspauduoti? Technika labai paprasta – naujas ženklas patepamas pieštukiniais klijais arba muilu, ir po panaudojimo lengvai nuvalomas. Gudru, ar ne?

Medija. Medija, žinoma, nėra pogrindis, tačiau tai vienas iš būdų pranešti apie save ir savo renginius. Su didžiausia nostalgija prisimenu radijo laidą Pyktis ir televizijos laidą Tamsos Citadelė….

Planauoju ir daugiau papasakoti apie tai, kas vyko mūsų pogrindyje. Smagu bus prisiminti geresnius demo įrašus bei fenzinus.

No rip-off! Stamps back!

Comment RSS - Trackback URI