Nepasakočiau čia savo sapno, jei jis nebūtų su muzikiniu pasauliu susijęs… Taigi sapnavau, kad nuvariau į vieną muzikos instrumentų shopą bosinių stygų pirkti. Kaip aš tas stygas pirkau vargiai beprisimenu, tačiau kažkuriuo metu parduotuvėje pasirodo… Larsas Ulrichas (Metallica, būgnai). Aš šiaip būdamas shy & modest pats prie jo būčiau nelindęs, bet viskas vyksta tarsi mes būtume kokie draugeliai atėję kartu – visur vaikštom ir žiūrinėjam viską kartu, mėtomės kvailais smalltalkais ir pan. Nesupratau kuriuo metu parduotuvė iš instrumentų pavirto į muzikos įrašų, bet čia ir prasidėjo visas smagumas. Ta parduotuvė tokia skurdi: įrašai sukabinti ant sienos dideliais atstumais vienas nuo kito, kad užpildytų tuščią erdvę… Larsas kompaktais nebuvo labai susidomėjęs, bet prisirinko gerą krūvą tokių skardinių dangtelių marinuojamoms daržovėms ir uogienėms uždarinėti. Tikrai negaliu paaiškinti iš kur tie dangteliai įrašų parduotuvė atsirado… Juokais Larso paklausiau “Is this your new kit?”, bet jis panašu, kad truputį įsižeidė O smagiausia buvo, kai jis parduotuvėje aptiko Metallica plakatus… Kažkaip viskas tapo labai weird – visi parduodami plakatai buvo ne originalūs, o atšviesti… Bet panašu, kad Larsas plakatų kokybės ir originalumo net nepastebėjo susirinko beveik visus ir nuėjo atsiskaityti. Ties šia vieta pabudau Taigi, šamanai ir būrėjos, kas gi man dabar bus?
P.S. Kad viskas būtų dar keisčiau, pasakysiu, jog nesu Metallica fanas.

Amerikiečiai The Blood Brothers yra dar vieni bepročiai mano vasariškame grojaraštyje… Gaila, kad praeitais metais grupė nutraukė veiklą

Yra šiaip pasaulis, ir yra tikrasis pasaulis pagal Nicką…

Papasakosiu apie patį įrenginį.

Išvaizda. Atorodo jis lygiai taip pat kaip matosi nuotraukoje. Nėra labai gražus, bet ir gana simpatiškas.

Paruošimas darbui. Diskus sumontavau labai lengvai – tiesiog teko atsukti keletą varžtų, įstatyti diskus į jiems skirtas vietas ir vėl susukti varžtus. Nieko sudėtingo, viskas lengvai prieinama/ardoma. Tiesa, dar perjungiau džemperius į RAID 1 poziciją.

Diegimas. Tikėjausi, kad viskas bus bent truputį sudėtingiau – prie įrenginio prisijungiau pasinaudodamas gamintojo pateikta Java programėle, kurios pagrindinis darbas yra aptikti šį įrenginį tinkle ir parodyti jo IP adresą. Tuo IP adresu su naršykle prisijungiau prie konfigūravimo puslapio, kuriame suformatavau diskus, įjungiau FTP ir SMB bei sukūriau vartotojus, kurie gali pasiekti šiuos tinklinius išteklius. Viskas

Įspūdžiai. Šiaip įrenginys paliko gana neblogą įspūdį, tačiau yra labai labai triukšmingas. Visigi turiu planų kaip jį užčiaupti, o iš bėdos šį daiktą, kadangi jis yra jungiamas prie tinklo, galima pastatyti kitoje patalpoje, kur triukšmas netrukdo.

Testukai. Man labai smalsu buvo, kas būtų jei staiga įrenginys sugęstų. Taigi išardžiau ir patirkinau kiekvieną diską jungdamas prie stacionariaus kompiuterio. Visus duomenis galėjau pasiekti tiek viename diske, tiek kitame. Vadinasi, bėdos atveju neliksiu labai nuskriaustas.

Išvados. Susikomplektavau duomenų saugojimo sistemą, kurią galiu pasiekti iš visų kompiuterių nepriklausomai nuo operacinės sistemos. Patogu ir, atrodo, kažkiek saugiau

Martiną puikiai pažįsta Tricky fanai – tai tas moteriškas balsas, kuris puošia eilę tamsiojo trip hopo genijaus kūrinių. Netikėtai nustebau kaip smarkiai yra susiję tokie skirtingi stiliai kaip trip hopas ir desert rokas. Tie patys žmonės svečiuojasi vieni pas kitus. Šį kartą Martinai talkina Josh Homme ir Mark Lanegan.

Tai dar viena grupė, kurią suradau remdamasis rekomendacijomis, kad ji kiek primena PJ Harvey. Prieš tai buvo The Kills, o dabar siūlau susipažinti su Yeah Yeah Yeahs. Nebesiimu lyginti visų šių atlikėjų tarpusavyje – visi jie skirtingi, kaip skirtingas yra kiekvienas žmogus. Turbūt ir patinka jie labai skirtingiems žmonėms.

Cheated Hearts nėra mano mėgstamiausias gabalas, tačiau negaliu jo neįdėti, kai taip gražiai atskleidžimas Stratocasterio skambesys…

Black Mountain yra truputį pavėluotas atradimas – pagrindiniai blogai jau spėjo aprašyti grupę po naujojo albumo In the Future pasirodymo, o aš prisiruošiau pasiklausyti tik dabar… Jau tuomet man keli kūriniai savo nuotaikomis paliko neblogą įspūdį, o perklausius abu kolektyvo albumus likau nuteiktas tikrai neblogai. Kartais norėčiau, kad jie būtų labiau weird, tačiau dėl skonio nesiginčijama.

Mano topas iš pirmojo LP:

 

Šią savaitę labai užkabliavo Dengue Fever. Apie blaivius vairuotojus ir ne tik.

Dažnai susiduriu su poreikiu "daugiau tokios muzikos kaip grupė X", nes konkrečios grupės įrašų skaičius ribotas ir gana greitai skersai ir išligai perklausomas. Paprastai tai nutinka su mėgstamiausiomis grupėmis – šį kartą su mano liaupsinama PJ Harvey. Visus jos albumus moku beveik atmintinai, tad vėl ir vėl klausyti tą patį nelabai noriu – reikia padaryti pertraukėlę. Nevisada pavyksta greitai rasti panašios muzikos, tačiau šį kartą sėkmė nusišypsojo ir atradau duetą The Kills, kurių muzikoje jaučiama ryški PJ Harvey įtaka. Patys jie to labai ir neslepia. Dar ši grupė dažnai lyginama su kitu duetu The White Stripes. The Kills turi pakankamai ir savo potencialo, tačiau, man pasirodė, kad iki tokių subtilybių, kokiomis žongliruoja PJ, dar toli. Nepaisant mano kritikos, duetas turi pakankamai užkabinančią weird pusę, kuri ir palieka abu grupės albumus mano grojaraščiuose.

Grupės sudėtis bei kūrybos procesas nėra standartiniai. Mergina yra iš Amerikos, o vaikinas gyvena Londone, o visas procesas iki įrašo vyksta demo medžiagos apsikeitimu paprastu oro paštu. Žinoma, tai labai lėtas procesas, bet jis prideda savotiško šarmo.

Nežinau, kokį video dėti – visi geri, visi skirtingi… Tegu bus Fried My Little Brains. Jei patiko, būtinai pažiūrėkite kitus.

Dėl savo išsidirbinėjimų ir eksperimentinio instrumentų panaudojimo grupei Slint kritikai priklijavo math rock etiketę. Pati grupė, nors iš išleido vos du albumus, spėjo įtakoti daugybę indie scenos atlikėjų. Nors kritikai ir žymiai geriau vertina antrąjį kolektyvo darbą Spiderland nei Tweez, man pastarasis yra nepaprastai žavus: nepakartojami žaismai visais instrumentais bei vokalu ir, svarbiausia, visa tai yra be galo catchy. Visoje Slint istorijoje man juokingiausi kritikai, kurie neturi jokio supratimo (ir taip aišku, kad grupės muzika jiems ne prie širdies), bet nedrąsiai žvilgčiodami į kolegas net rašydami neigiamą recenziją, ją sudėlioja giriančiais žodžiais. Kartais juk baisu apsijuokti prieš kolegas…