Gaila kai apie nuostabų menininką sužinai tik po to, kai jis nusprendžia pasitraukti…

Paauglišką niūrų pasaulį dažniausiai aštrindavau niūriais Anathema garsais, kurie man iki šiol savo liūdesio gylumu vis dar niekieno nenugalėti, o bėgant metams vis sunkiau atlaikyti tokius galingus emocinius užtaisus. Anathema palaipsniui keitė narius, tačiau ne nuotaiką. Vis bandau atspėti, kuris narys formuoja grupės savitumą, tačiau ex narių sukurta Antimatter nors ir pasuko kiek skirtingu stilistiniu keliu (triphopinė pradžia, akustinė dabartis), bet pilnai išlaikė siaubingai nykią nuotaiką. Neklausyk tokios muzikos, jei neįsivaizduoji dienos be saujos prozaco tablečių…

Panašu, kad šeštadienį laukia rokenrolas ir Ojos de Brujo. Ir kaip dabar viską suderinti?

Šeštadienį buvau koncerte, kurio pagrindiniai headlineriai buvo Tiamat, tačiau aš ne apie jų gerus įspūdžius palikusi pasirodymą. Man gana didelis siurprizas buvo latviai Heaven Grey, kuriuos mačiau paskutinį kartą prieš 10 metų dar su originalia sudėtimi… Nuoširdžiai likau nustebintas, kad jie tą vakarą gros. Buvo nuostabu! Kitą kartą atidžiau paskaitysiu koncerto programą O jūsų dėmesiui grupės hitas, kurio latviški motyvai turbūt gerai pažįstami nevienam metalūzui:

Čia galima pažiūrėti ir parsisiųsti Portishead šviežią live broadcastą. Snausti nevertėtų.

Man pats keisčiausias dalykas koncertuose yra sėdėjimas. Galbūt sėdėjimas nėra blogai klausantis tam tikros muzikos, pavyzdžiui, S. Rachmaninovo simfonijos Isle of the Dead. Kvailiausia, kai sėdimos vietos pastatomos taip, kad užima vieninteles potencialiai tinkamas stovėti. O kai mūsų gerb. publika susėda, tai jos jau niekas neišjudins…

Koncertas vyko All Stars klube, kuriame dar nesu nieko klausęs, tačiau reikia pastebėti, kad akustika prie nepergalingiausio įgarsinimo yra visai nebloga. Vietos, žinoma, buvo keturgubai didesnei publikai, bet kam mums jums ji, GMK? Ir taip juk gerai.

Buvau šventai įsitikinęs, kad nusigėrę žmonės yra open airų atributas, tačiau šio koncerto publika perspjovė viską – buvo galima paganyti akis į vos paeinančius žmogelius ar net dvikovas, kuriom mušio lauku buvo pasirenkami staleliai nustatyti taurėmis ir bokalais. Kaip suprantu, šį kartą nebuvo apsieita ir be policijos…

Koncertas užvėlintas 45 minutes prasidėjo energingai ir taip tęsėsi daugiau nei dvi valandas. Energingas Ian Siegal gal ir neprilygo savo pasirodymu prieš tai buvusiam The Impertial Crowns, tačiau atidavė save visą ir patenkino mano lūkesčius. Prieš koncertą truputį nuogąstavau, kad gali būti visiškas krepas, nes preiš tai matyti atlikėjo įrašai nuteikė dvejopai – vieni paliko išties gerą įspūdį, o dalis buvo visiškai vidutiniški. Muzikantas save vadina vienu iš bliuzo gelbėtojų – ir jis absoliučiai teisus – taip bliuzą šiais laikas groja nedaugėlis. Tai, kad grupė yra iš Anglijos, o ne iš bliuzo tėvynės Amerikos, atlikėjui priduoda savotiško šarmo, kurio jis net norėdamas negalėtų paslėpti – net kanoninius rifus atlikėjas interpretuoja šiek tiek kitaip – toks jausmas, kad repeticijose jis groja britpopą, o ne kiek pabodusius bliuzinius pasažus. Galbūt toks subtilus bliuzo pajautimas galėtų padėti šį stilių prikelti naujam gyvenimui?

Nors įrašas, kurį įdėsiu visiškai neprimena to malonumo, kurį galima pajusti būnant gyvai koncerte, tačiau gal bent jau leis kažkiek susidaryti vaizdą apie Ian propoguojamą muziką:

Vakar buvau pažiūrėti, kaip atrodo trip hop iš Bristolio – šis, kaip žinia, yra trip hopo gimtinė. Užknisantis Tamstos reikalas, kai nuvilkinami koncertai iki begalybės ir keletą valandų belaukdamas pradžios esi jau pakankamai nusivaręs ir jau pradedi norėti namo… Netikėtai prieš koncerto nuvėlintą pradžią prisirinko krūvos žmonių, katrie, matyt, turėjo slaptą informacijos nutekėjimą, kada tiksliai viskas prasideda. Tikiuosi, kad tik nemokėjau susigūglinti.
Naujieji lėktuvai pavarė muzikos iš Apple kompiuterio prie viso to dar pamaišydami darbą plokštelėmis su dūdavimu ir anglišku akcentu. Žinoma, nereikai pamiršti projekto beribės meilės Tony. Apskritai, labai vykęs projektėlis, bet aš dar norėčiau kažko netikėto.
Toliau buvo Make It Real Project. Jau pirmos natos privertė nusistebėti – pakankamai vykęs portishheadiškas trip hopas su gyva instrumentuote. Nepaprastai šaunus gabaliūkštis, kurį padainavo būgnininkas. Tiesa buvo ir labai nešaunus su reperiu. Suprantu, kad draugiškame kolektyve vietos yra visiems, bet, ar tikrai visko reikia? Gaila, kad jie pabaigė vos po kelių kūrinių… Jei nesusigadins sekdami mases, bus labai rimtas projektas trekerių išvargintoje Lietuvoje.
Vakaro vinis Jon Kennedy buvo pusėtinas. Tikrai nejoks ten stebuklas, tačiau klausėsi labai maloniai. Viską sugadino su padaryta pertrauka, kuriai nutikus aš jau buvau totally nuvargęs ir piktas.
Reziumuojant pasakysiu, kad viso koncerto metu labiausiai ausį drėskė didelis atotrūkis tarp gyvų instrumentų ir laptopistų maigomų klavišų. Visa ką gyvais instrumentais išgauna muzikanatai, be menkiausių pastangų žaibiškai nusprogdina atsipūtę fonogramininkai. O gaila. Palieku jus su Make It Real Project video:

Visad stebiuosi, kodėl Geros muzikos klubas tiek mažai reklamuoja savo renginius – The Imperial Crowns pasižiūrėti susirinko apytuštė Galaxy salė. Taigi, įsigijęs stovimus bilietus turėjau galimybę rinktis, kur norėčiau sėdėti.
Koncertas prasidėjo kiek netikėtai energingai, bet cepelinų tautos atstovai taip šauniai sugebėjo ignoruoti The Imperial Crowns aktyvumą ant scenos, kad rodės, jog salėje iš viso nieko nėra. Laimei vaizdui pagerinti koncerto antroje pusėje atsirado aktyvesnių žmonių (viliuosi, kad tai ne alkoholio išdava…).
Kiek keistokas organizatorių aiškinimas, jog pertraukos nebus, nes grupė nesutiko. Lietuviams pertrauka renginių metu, matyt, įaugusi nuo neatmenamų laikų – svarbiausias atributas teatre yra pertraukėlė skirta pribaigti brendžio išteklius bare. Na, bet jau tiek to apie tuos nacionalinius ypatumus. Gerai, kad bent jau kitokio stiliaus koncertuose turime geresnę publiką.
Kaip ir matyta video įrašuose bei skaityta aprašymuose, grupė nevaržomai laužo bliuzo kanonus ir maišo jį su hard roku ar net funk elementais. Grupės pagrindą sudaro charizmatiškas frontmenas Jimmie Woods bei slaid gitaros virtuozas J. J. Holiday. Abu šie muzikantai nestokoja originalumo – gitaristo stilius neapsiriboja amerikietiškomis bliuzo tradicijomis ir savo stiliuje naudoja daug angliškos gitaros subtilybių. Jimmie vokalo dinamikos galėtų pavydėti daugelis hard roko grupių, o lūpinės armonikėlės improvizacijoms su natūraliai fuzuotu įgarsinimu sunku surasti konkurentų.
Energingas koncertas prabėgo nerealiu greičiu. Vėlgi prajuokino organizatoriai, kurie prieš bisą užlindo ant scenos ir bandė pranešinėti koncerto pabaigą. Laimei, The Imperial Crowns nepasimetė ir užšoko pabaigti savo šou.
Apibendrinant, be jokių abejonių tai buvo geriausias bliuzinis koncertas šiemet!

Penktadienį Tamsta pasitiko su padidėjusiomis alaus kainomis – dabar puslitris kainuoja net 7 Lt. Panašu, kad teks iš esmės keisti vartojimo įpročius… Legendiniai Gin’Gas nepritraukė pilnos salės, tačiau į koncerto galą rinkosi vis daugiau publikos, kuri sukūrė pakankamai jaukią atmosferą! Ant scenos vyrai sulipo apie pusę dešimtos ir po truputį pradėjo judinti žmones savo muzika. Gin’Gas groja nesunkų džiazovą fanką su gan specifiška neaštria gitara, kurios skambesys sukuria ganėtinai ramų, bet labai smagų grupės bendrą vaizdą. O frontas laikomas Ruokio apskritai neturi konkurencijos – charizmatiška asmenybė ir nepakartojamas bendravimas ilgam neleis pamiršti grupės (kokia gi kita grupė gali pasigirti grojusi kartu su “Kiedžiu”;) ). Apibendrinant, galima prieiti išvados, kad ko gero tai yra tas dalykas, kurio taip trūksta kitoms lietuviškoms grupėms. Tik įdomu, kodėl nuoširdumu dažniausiai pasižymi grupės iš Šiaulių?