Penktadienį Tamsta pasitiko su padidėjusiomis alaus kainomis – dabar puslitris kainuoja net 7 Lt. Panašu, kad teks iš esmės keisti vartojimo įpročius… Legendiniai Gin’Gas nepritraukė pilnos salės, tačiau į koncerto galą rinkosi vis daugiau publikos, kuri sukūrė pakankamai jaukią atmosferą! Ant scenos vyrai sulipo apie pusę dešimtos ir po truputį pradėjo judinti žmones savo muzika. Gin’Gas groja nesunkų džiazovą fanką su gan specifiška neaštria gitara, kurios skambesys sukuria ganėtinai ramų, bet labai smagų grupės bendrą vaizdą. O frontas laikomas Ruokio apskritai neturi konkurencijos – charizmatiška asmenybė ir nepakartojamas bendravimas ilgam neleis pamiršti grupės (kokia gi kita grupė gali pasigirti grojusi kartu su “Kiedžiu”;) ). Apibendrinant, galima prieiti išvados, kad ko gero tai yra tas dalykas, kurio taip trūksta kitoms lietuviškoms grupėms. Tik įdomu, kodėl nuoširdumu dažniausiai pasižymi grupės iš Šiaulių?

Praeitame dešimtmetyje turbūt daugiausiai klausyta mano grupė yra Anathema. Šiuo metu aš jau sunkiai pakeliu didelį kiekį emociškai sunkios muzikos, todėl kiek stumtelėjau į tamsesnį kampą grupės diskografiją. Anathema yra viena iš nedaugėlio, kurios visus albumus vertinčiau aukščiausiais balais. Na, gal paskutinis darbas kiek blankokas, bet tikrai nėra prastas. Grupės šaknys guli giliai sunkios muzikos pasaulyje, tačiau jau iš pirmojo albumo buvo aišku, kad vyrai groja nestandartinę muziką. Atėjusi doom metal banga bandė nemažai pakartoti pačią grupę, tačiau niekam taip ir nepavyko sukurti tokios nuotaikos savo kūriniuose. Labai depresyvūs Anathema albumai pilni asmeninių grupės narių išgyvenimų. Asmeninių santykių nagrinėjimas metalinės muzikos pasaulyje tuo metu buvo labai svetimas (o dainos apie meilė netgi savotiškas tabu), taigi, nuo grupės nusisuko konservatyvūs fanai. Išsiskyrusi su vokalistu Darren White, grupė po truputį lengvino skambesį, tačiau emocinis krūvis palaipsniui buvo tik stiprinamas. Sunkiosios muzikos stereotipų nevaržoma grupė laisvai eksperimentuoja ir naudoja nemažai alternatyvios muzikos elementų.

Šios savaitės penktadienį susikirto keletas renginių, kuriuos norėjau pamatyti. Ilgiausiai rinkausi tarp GusGus ir Bix. Apsisprendimą nulėmė nedidėlė kojos trauma, dėl kurios ir atsisakiau islandų… Bixų pasižiūrėti suisirinko pilnas klubas, tad buvo visiškai priešingas vaizdas nei ketvirtadienį. Akivaizdu, kad grupė labai mėgiama lietuviškos publikos – netrūko ir šėlstančių prie scenos! Samas pareiškė esąs visas sergantis, o tai jautėsi ir iš užkimusio balso, todėl padarė nemažą reklaminę kampaniją aspirinui su paracetamoliu. Visgi Samas, net ir akivaizdžiai blogai jausdamasis, atidavė savo visas jėgas (ir balsą) bei koncertą pavertė masinių šėlsmu. Pats pasirodymas prabėgo neįtikėtinai greitai. Tik gaila, kad patempta koja vis primidavo apie save… Bix repertuaras tikrai geras – visi populiarieji kūriniai bei tokie klasikiniai stebūklai kaip “Apie jus”. Kas nebuvot, siūlau bent gabalo klipą pasižiūrėti:

Vėl rašau apie jau iširusią grupę. Kanados trio The Tea Party muziką galima apibūdinti kaip hard roką su stipriomis bliuzo ir rytietiškomis įtakomis. Nesu didelis rytietiškos muzikos mėgėjas, bet taip, kaip tai išnaudoja šie muzikantai sužavi ir mane. Neveltui grupės bosistas/klavišistas Stuart Chatwood yra kompiuterinių žaidimų serijos Prince of Persia garso takelių kūrėjas. Vėlesniuose grupės albumuose atsirado ir elektroninės muzikos elementų. The Tea Party muzikos tematika persunkta depresyviomis praradimo nuotaikomis, tad, jei lengvai prarandate nuotaiką, patariu klausyti saikingai… Fire in the Head vaizdo klipas:

Mano mėgstamiausias Bruce’o Dickinsono albumas. Inertiški fanai visiškai nuvertino šį solinį darbą, kuris reikia pripažinti nė iš tolo neprimena grupės Iron Maiden. Tačiau man taip tik ir geriau. Nors aironai ir yra mano mėgiama grupė, jie niekada ilgai neužsibūna mano muzikiniame grojaraštyje. Pirmąjį albumo leidimą sudaro dešimt kūrinių, tarp kurių galima rasti ir gerai žinomas balades Change of Heart ir Tears of the Dragon. Dauguma kūrinių yra vidutinio tempo, bet turi pakankamai draivo. Labai ryškiai jaučiamas muzikinis laisvumas per įvairius sunkiajai muzikai nebūdingus sąskambius, kurie labiau būdingi alternatyviam rokui ar net džiazui. Vėlesnis albumas Skunkworks dar labiau pabėgo nuo metalinių Iron Maiden šaknų, tačiau, mano nuomone, ne taip nusisekė.

Benaršydamas ore.lt grotuve, radau buvusio Bix klavišininko Špoko naują projektą Soda. Viskas būtų gal ir nepastebimai praslinkę pro ausis, jei ne nelemtas “Pūsk! Pūsk!”. Tiesiog reikia išgirsti KAIP mergužėlė pavaro tą frazę. Turbo užtaisas visai dienai. Pats projektas irgi turėtų būti perspektyvus, tik norėtųsi, kad daugiau dėmesio būtų skiriama tekstinei projekto daliai, nes, bent jau, pirmojo singlo gale visai apie bet ką pradeda dainuoti. Šokių aikštelėje tai gal ir nėra svarbu, bet man patinka išbaigti projektai. Pūsk! Pūsk!

Pirmadienis nevisada bloga diena – štai šiandien atradau kolektyvą, kuris labai nustebino. A Perfect Circle yra dar viena supergrupė, kurios pagrindiniai nariai yra vienaip ar kitaip pagarsėję muzikos pasaulyje. Gitaristas Billy Hower, dirbdamas Tool gitaros techniku, parodė savo demo įrašus Tool vokalistui Maynard James Keenan, kuris ir pasisiūlė būti grupės balsu. Taip atsirado komanda, kuri yra išleidusi tris albumus ir, deja, šiuo metu jau sustabdžiusi savo veiklą. Grupė nuo pat pirmojo albumo uždega stebėtinai puikiomis aranžuotėmis, ideliu atlikimu, kuriame perfekcionizmas neužgožia nuošidumo, o pati grupė sugeba skambėti, tarsi būtų grojusi kartu ne vieną dešimtmetį. A Perfect Circle muziką galima apibūdinti kaip politizuotą eksperimentinį roką. Labiausiai tai pastebima paskutiniame antimilitaristiniame koverių albume eMOTIVe. Drastiškai pakeistos klasikinių hitų aranžuotės ypatingai paryškina kūrinių nuotaikas. Kiek kitaip grupė pasirodė pažiūrėjus video medžiagą. Savo video klipais grupė akcentuoja visiškai kitus, man mažiau patinkančius aspektus, todėl ilgai rinkau, kas galėtų apibūdinti mano įspūdžius. Taigi, Imagine (John Lennon koveris):

Jei manęs paprašytų pateikti pavyzdį grupės, kuri šiais laikais groja tikrą hard roką, matyt, turėčiau vos vieną pasirinkimą – Velvet Revolver. Grupės muzika nėra persunkta superhitais, tačiau tai tikrai ir ne trečiarūšis rokelis – grupė turi gerą kūrybinio potencialo užtaisą, kurio, akivaizdu, dar užteks ilgam. Gerai sutariantys muzikantai leidžia sau groti, tai kas pirmiausia patinka jiems – dainų rifai tiesiog pritaikyti geram vakaro praleidimui repeticijose. Šią vasarą hard rock supergrupė išleido antrąjį savo LP Libertad. Iš esmės jis tęsia pirmojo Contraband tradicijas – tai perdaug nenusaldintas hard rokas. Jei vis dar tikitės Guns N’ Roses kopijos, teks nusivilti, nes antrasis albumas nė iš tolo neprimena praeito dešimtmečio žvaigždžių.

Nepaliaujamai senstu ir darausi subtiliai romantiškas…

Kaip žinia Lietuvos scena nėra pačiame blizgėjime. Jei latviai gali puikuotis roko grupėmis, tai mes tenkinamės tuo, ką siūlo Klaipėdos prodiuseriai. Deja, mano kuklūs norai nesipildo ir tokia muzika skamba ne tik pamėgtuose kurortuose… Tokių tendencijų padariniai yra tai, kad neprisimenu, kada paskutinį kartą domėjausi kažkuo lietuvišku. Taip nutiko, kad po ranka pakliuvo Gravel albumas “Pockets Full of Fun”, taigi, pasidalinsiu įspūdžiais. Pirmi trys kūriniai nuteikė mane labai optimistiškai – kažkas tikrai puikaus Lietuvos scenoje. Round and Round ir Aš išpjoviau tavo širdį jau man buvo seniau pažįstami kūriniai, o beveik desert rock tipo kūrinys For the First Time patiko savo pagrindine muzikine mintimi. Šiuos tris kūrinius sudėjus į nedidelį EP, būtų turbinis lietuviškas leidinukas. Deja, ties ketvirtu gabalu mane pasigauna nuobodulys – nesužavi nei groju prie laužo tipo akomponuotės, nei abejotinos kokybės bandymas groti baladinę muziką. Jei primuosiuose galaluose vežė Gravel weirdness, gitarų skambesys bei vokalo maniera, tai likusiuose išriškėja visi grupės minusai – monotonija, vokalo trūkumai (na nelemta Sinickiui balades dainuoti!), aranžuočių skurdumas.