Kadangi labai skeptiškai vertinu lietuviškus bandymus maišyti roką su elektroniką, Happyendless savaime ignoravau, ir tik vakar, atsiradus laisvo laiko minutei, kelis kartus pasiklausiau jų hito Power Forever… Labai nustebino!

Dažnai susiduriu su poreikiu "daugiau tokios muzikos kaip grupė X", nes konkrečios grupės įrašų skaičius ribotas ir gana greitai skersai ir išligai perklausomas. Paprastai tai nutinka su mėgstamiausiomis grupėmis – šį kartą su mano liaupsinama PJ Harvey. Visus jos albumus moku beveik atmintinai, tad vėl ir vėl klausyti tą patį nelabai noriu – reikia padaryti pertraukėlę. Nevisada pavyksta greitai rasti panašios muzikos, tačiau šį kartą sėkmė nusišypsojo ir atradau duetą The Kills, kurių muzikoje jaučiama ryški PJ Harvey įtaka. Patys jie to labai ir neslepia. Dar ši grupė dažnai lyginama su kitu duetu The White Stripes. The Kills turi pakankamai ir savo potencialo, tačiau, man pasirodė, kad iki tokių subtilybių, kokiomis žongliruoja PJ, dar toli. Nepaisant mano kritikos, duetas turi pakankamai užkabinančią weird pusę, kuri ir palieka abu grupės albumus mano grojaraščiuose.

Grupės sudėtis bei kūrybos procesas nėra standartiniai. Mergina yra iš Amerikos, o vaikinas gyvena Londone, o visas procesas iki įrašo vyksta demo medžiagos apsikeitimu paprastu oro paštu. Žinoma, tai labai lėtas procesas, bet jis prideda savotiško šarmo.

Nežinau, kokį video dėti – visi geri, visi skirtingi… Tegu bus Fried My Little Brains. Jei patiko, būtinai pažiūrėkite kitus.

Ar prisimenate We Are 138? Taip, tai The Misfits. Ši horror punk grupė 1983 taip įmirko alkoholiu, kad grupės lyderis Glennas Danzigas nuspręndė šutvę išvaikyti ir pradėti savo solinę karjerą. Taip atsirado Danzig.

Matyt, ir patį Glenną alkoholis gerokai praskiedė, nes šis pradėjo su tamsiomis jėgomis šnekėti bei juoduoju angelu jaustis. Kaip supratote, blogis, tamsioji karalystė yra nuolatinis Danzig dainų svečias. Muzikos stilius taip pat tapo griežtesnis – atsirado nemažai heavy metal riffų, o The Misfits pankinis nerūpestingumas liko tik praeitis. Visgi Danzig kūryboje nemažai humoro – kaip kitaip tada paaiškinti tokią stiprią meilę Šėtonui? Pasunkėjusi grupė neapsiriboja vien kietais gitariniais rifais – melancholiškas Glenno balsas dažnai papuošiamas bliuziniais ar net simfoninės muzikos sąskambiais, o lėtos doom stiliaus dainos, apskritai, nepakartojamos!

Glennas lengvai atpažįstamas iš savo įspūdingo balso dar nuo The Misfits laikų, o jo muziką įvertino net ir Johnny Cashas, kuris vieną Danzig kūrinį atliko savo albume American Recordings.

Siūlau pasižiūrėti gabalo Mother vaizdo klipą iš debiutinio Danzig albumo:

Šį kartą rašysiu apie Lietuvos grupę. Ir netgi labai optimistiškai Šiauliečių kolektyvas The Colours of Bubbles gyvuoja vos kelis metus, tad kiekviename žiniaskaildos straipnyje pabrėžiama, kokie jie dar jauni… O ką gi daugiau ir rašysi, jei pati grupė save taip lakoinškai pristato (frype.lt) – "Šiauliečių grupė The Colours of Bubbles pradėjo muzikuoti prieš gerus metus. Keturi faini vaikinukai groja smagų rock’n'roll’a. Šiuo metu intensyviai koncertuoja ".

Mačiau gal kokius tris Burbulų gyvus pasirodymus, ir nedaugžodžiaudamas pasakysiu, kad jų koncertai yra tokie, kokie ir turi būti roko pasirodymai – energingi ir nenusaldinti, tad nuobodu nebūna. Grupėje yra keli vokalistai, ir jie abu savo darbą atlieka nepriekaištingai – tiek rokenroliškas bosisto Pauliaus, tiek depresyvus gitaristo Julijaus balsai išsiskiria savo vokalinėmis manieromis. Apskritai, vertinant lietuvišką sceną, labai retas atvejis, kai grupėje yra du puikūs vokalai. Tikėkimės šiomis rolėmis muzikantai gražiai pasidalins ir dėl to grupė nesubirės! Kaip skirtingai grupė skamba su savo vokalistais galite pasiklausyti grupės frypėje ar maispeise.

Burbulų muzika dažnai lyginama su Kings of Leon. Nežinia, ar tai per koncertus grojamo koverio pasekmė, bet, manau, kad šis palyginimas ganėtinai tolimas – kolektyvas turi savo stilių, kuris gal ir įtakotas amerikiečių, bet yra ganėtinai savitas.

Man tai vienitėlė indie/rock scenos viltis, kurią galimą drąsiai parodyti ir už Lietuvos ribų. Tikiuosi, kad vyrai nesugadins savo muzikos pernelyg nušlifuotais įrašais bei nepradės pataikauti klausytojo skoniui.

Šią grupę, kurią sudaro 3 (trys) broliai ir 1 (vienas) pusbrolis, atradau visai neseniai – pasirodžius paskutiniam jų darbui Because of the Times. Šie amerikiečiai mane gąsdina, kad po sėkmingų trijų albumų, netyčia nepradėtų leisti visiško krepo… Kai atrodo, jog dauguma idėjų begalę kartų išnaudotos roko pasaulyje, grupė sugeba skambėti visiškai kitaip, nors ir groja gan paprastai. Gerai apgalvotos aranžuotės ir nuostabus vokalas tarpusavje sukuria derinį, kurio šiems amerikiečiams turbūt pavydi ne viena britpop grupė už atlanto… 

Kolektyvas Soundgarden buvo labai populiarus grunge stiliaus bumo metu kartu su Nirvana, Alice in Chains ir Pearl Jam. Visos šios grupės, nors ir grojo tą patį stilių, yra labai skirtingos savo muzika ir jas pakankamai lengva atskirti. Viena ryškiausių figūrų Soundgarden kolektyve, be abejo, yra vokalistas/gitaristas Chris Cornell, kurio specifinis balsas bei puikūs vokaliniai sugebėjimai kartu su Kim Thayil kietoku psichodeliniu gitaros pjaustymu ir sukuria firminį Soundgarden skambesį. Žinomiausias grupės kūrinys yra Black Hole Sun, kurį ir siūlau paklausyti:

Dėl savo išsidirbinėjimų ir eksperimentinio instrumentų panaudojimo grupei Slint kritikai priklijavo math rock etiketę. Pati grupė, nors iš išleido vos du albumus, spėjo įtakoti daugybę indie scenos atlikėjų. Nors kritikai ir žymiai geriau vertina antrąjį kolektyvo darbą Spiderland nei Tweez, man pastarasis yra nepaprastai žavus: nepakartojami žaismai visais instrumentais bei vokalu ir, svarbiausia, visa tai yra be galo catchy. Visoje Slint istorijoje man juokingiausi kritikai, kurie neturi jokio supratimo (ir taip aišku, kad grupės muzika jiems ne prie širdies), bet nedrąsiai žvilgčiodami į kolegas net rašydami neigiamą recenziją, ją sudėlioja giriančiais žodžiais. Kartais juk baisu apsijuokti prieš kolegas…

Negaliu susilaikyti, bet kažkiek pasikartosiu ir įdėsiu šį gabalą dar kartą. Nuostabi versija su PJ Harvey, aišku, unbeatable… Skiriu savo draugei kaip gimtadieninio savaitgalio afterparty!

Apie trip hop meistrą Tricky jau pasakojo awx. Labai mėgstu muziką su emociškai sunkiu užtaisu, o Tricky su savo gniuždančia į neviltį varančia paranoja kaip tik toks. Muzikanto duetai man padėjo atrasti tokius vardus kaip Martina Topley Bird ar mano labai mėgstama PJ Harvey. Taigi, Broken Homes su PJ Harvey: Tricky & PJ harvey – Broken homes by didjie

Švelnūs baritoniniai garsai yra neblogas būdas palaikyti gerą nuotaiką niūraus rudeniško oro metu. Nestandartinis trio Morphine būtent ir pasižymi tokiais tembrais – baritoninis saksas, slaidinė dviejų vienodai derintų stygų bosinė gitara, baritoninis vokalas ir mušamieji. Neįtikėtina, bet šis minimalistinis instrumentų ir balso derinys sukuria labai šiltą atmosferą. Pati grupės muzika nėra lengvabūdiška – kiekvienas intrumento garsas visą laiką gaudo klausytojo dėmesį, kol vokalistas atpalaiduojančiu balsu pasakoja savo gyvenimo metaforas. Grupė didelės komercinės sėkmės nesulaukė, dėl žianiasklaidai nepriimtino formato, tačiau buvo pakankamai populiari indie scenos entuziastų dėka.