Šią savaitę labai užkabliavo Dengue Fever. Apie blaivius vairuotojus ir ne tik.

Dažnai susiduriu su poreikiu "daugiau tokios muzikos kaip grupė X", nes konkrečios grupės įrašų skaičius ribotas ir gana greitai skersai ir išligai perklausomas. Paprastai tai nutinka su mėgstamiausiomis grupėmis – šį kartą su mano liaupsinama PJ Harvey. Visus jos albumus moku beveik atmintinai, tad vėl ir vėl klausyti tą patį nelabai noriu – reikia padaryti pertraukėlę. Nevisada pavyksta greitai rasti panašios muzikos, tačiau šį kartą sėkmė nusišypsojo ir atradau duetą The Kills, kurių muzikoje jaučiama ryški PJ Harvey įtaka. Patys jie to labai ir neslepia. Dar ši grupė dažnai lyginama su kitu duetu The White Stripes. The Kills turi pakankamai ir savo potencialo, tačiau, man pasirodė, kad iki tokių subtilybių, kokiomis žongliruoja PJ, dar toli. Nepaisant mano kritikos, duetas turi pakankamai užkabinančią weird pusę, kuri ir palieka abu grupės albumus mano grojaraščiuose.

Grupės sudėtis bei kūrybos procesas nėra standartiniai. Mergina yra iš Amerikos, o vaikinas gyvena Londone, o visas procesas iki įrašo vyksta demo medžiagos apsikeitimu paprastu oro paštu. Žinoma, tai labai lėtas procesas, bet jis prideda savotiško šarmo.

Nežinau, kokį video dėti – visi geri, visi skirtingi… Tegu bus Fried My Little Brains. Jei patiko, būtinai pažiūrėkite kitus.

Šį kartą rašysiu apie Lietuvos grupę. Ir netgi labai optimistiškai Šiauliečių kolektyvas The Colours of Bubbles gyvuoja vos kelis metus, tad kiekviename žiniaskaildos straipnyje pabrėžiama, kokie jie dar jauni… O ką gi daugiau ir rašysi, jei pati grupė save taip lakoinškai pristato (frype.lt) – "Šiauliečių grupė The Colours of Bubbles pradėjo muzikuoti prieš gerus metus. Keturi faini vaikinukai groja smagų rock’n'roll’a. Šiuo metu intensyviai koncertuoja ".

Mačiau gal kokius tris Burbulų gyvus pasirodymus, ir nedaugžodžiaudamas pasakysiu, kad jų koncertai yra tokie, kokie ir turi būti roko pasirodymai – energingi ir nenusaldinti, tad nuobodu nebūna. Grupėje yra keli vokalistai, ir jie abu savo darbą atlieka nepriekaištingai – tiek rokenroliškas bosisto Pauliaus, tiek depresyvus gitaristo Julijaus balsai išsiskiria savo vokalinėmis manieromis. Apskritai, vertinant lietuvišką sceną, labai retas atvejis, kai grupėje yra du puikūs vokalai. Tikėkimės šiomis rolėmis muzikantai gražiai pasidalins ir dėl to grupė nesubirės! Kaip skirtingai grupė skamba su savo vokalistais galite pasiklausyti grupės frypėje ar maispeise.

Burbulų muzika dažnai lyginama su Kings of Leon. Nežinia, ar tai per koncertus grojamo koverio pasekmė, bet, manau, kad šis palyginimas ganėtinai tolimas – kolektyvas turi savo stilių, kuris gal ir įtakotas amerikiečių, bet yra ganėtinai savitas.

Man tai vienitėlė indie/rock scenos viltis, kurią galimą drąsiai parodyti ir už Lietuvos ribų. Tikiuosi, kad vyrai nesugadins savo muzikos pernelyg nušlifuotais įrašais bei nepradės pataikauti klausytojo skoniui.

Šią grupę, kurią sudaro 3 (trys) broliai ir 1 (vienas) pusbrolis, atradau visai neseniai – pasirodžius paskutiniam jų darbui Because of the Times. Šie amerikiečiai mane gąsdina, kad po sėkmingų trijų albumų, netyčia nepradėtų leisti visiško krepo… Kai atrodo, jog dauguma idėjų begalę kartų išnaudotos roko pasaulyje, grupė sugeba skambėti visiškai kitaip, nors ir groja gan paprastai. Gerai apgalvotos aranžuotės ir nuostabus vokalas tarpusavje sukuria derinį, kurio šiems amerikiečiams turbūt pavydi ne viena britpop grupė už atlanto… 

Dėl savo išsidirbinėjimų ir eksperimentinio instrumentų panaudojimo grupei Slint kritikai priklijavo math rock etiketę. Pati grupė, nors iš išleido vos du albumus, spėjo įtakoti daugybę indie scenos atlikėjų. Nors kritikai ir žymiai geriau vertina antrąjį kolektyvo darbą Spiderland nei Tweez, man pastarasis yra nepaprastai žavus: nepakartojami žaismai visais instrumentais bei vokalu ir, svarbiausia, visa tai yra be galo catchy. Visoje Slint istorijoje man juokingiausi kritikai, kurie neturi jokio supratimo (ir taip aišku, kad grupės muzika jiems ne prie širdies), bet nedrąsiai žvilgčiodami į kolegas net rašydami neigiamą recenziją, ją sudėlioja giriančiais žodžiais. Kartais juk baisu apsijuokti prieš kolegas…

Šią savaitę buvo visai nemažai vertų dėmesio renginių. Ketvirtadienį Tamstoje buvo minima John Peel diena kartu su lietuviais Utopia ir Brainers bei latvių eksperimentalistais Satellites LV. Renginys man pasirodė kažkoks labai šaltas. Grupės lyg ir bandė užvesti susirinkusią menkutę publiką, bet toji nepasidavė ir snūduriavo pasislėpusi už alaus bokalų… Renginio vedėjai bendrame kontekste irgi atrodė kaip iš mėnulio nukritusios tetos betos. Pirmieji grojo Utopia, apie kuriuos girtas balsas šalia sakė, kad jie po šio koncerto nutraukia savo veiklą. Šį kartą grupė skambėjo visai neblogai. Tam įtakos galėjo turėti ir stebėtinai neblogas koncerto įgarsinimas. Bežiūrint jų pasirodymą, man vis kildavo kalusimas, kokią dalį jų atliekamos muzikos sudaro mergaičių kabinimas. Bet ką jau čia… Utopia atrodė visai neblogai. Toliau atėjo Brainers eilė ir jie įnešė šiek tiek žiovulio į vakaro programą. Grupės branda ir profesionalumas po truputį gali juos ir nustumti iš lietuviško indie roko viršūnės. Tokiam grupės vaizdui nemažai pasitarnavo ir kiek silpnokas įgarsinimas. Situaciją gelbėjo nuoširdus grupės bendravimas su publika, kuri visiškai nerodė dėmesio. Kokia publika, toks ir pasirodymas? Ištvermingiausieji sulaukė latvių, kurie varė kaip ir dažna latvių grupė – originaliai ir drąsiai. Ypatingai duodu didelį pliusą už latviškus tekstus (gaila, kad latviškai nesuprantu), kurie labai gerai skamba netikėtomis aranžuotėmis išpuoštoje muzikoje.

Vakar buvau ten, kur dar niekad nesu lankęsis – Obuolio muzikos klube. Pats klubas tai toks so so – nei kažkas super, nei jau blogai. Gal kiek trūksta jaukumo (pvz., pastumta kėdė baisiausiu garsu nuaidi rūsio skliautuose). Visgi blogiausia yra su gėrimais – alus tik vyrams arba tas pats tik vyrams tik su Panevėžio etikete. Vertų dėmesio nealkoholinių alternatyvų praktiškai irgi nėra Apskritai pasirinkimo ribotumas yra ne tik šios užeigos bėda, bet ir daugumos kitų Vilniaus barų. Skliautuotas rūsys sunkiai primena sceną ir matosi vos nuo kelių staliukų. Stovėti irgi neišeitis, nes užtenka 3-4 žmogelių, kad savo pečiais visiškai užstotų vaizdą. Pirmieji grojo šiauliečiai Colours of Bubbles. Juos mačiau antrą kartą, taigi, jau žinojau, ko tikėtis. Sakyčiau labai šauni grupelė – blankiai nuskambėjo tik vienas iš ramių kūrinių, o visi kiti šaudė savo draivu. Tikrai stiprūs du visiškai skirtingi vokalai. Jauna, bet savo veidą turinti šiauliečių komanda. Toliau triukšmavo vietiniai The Fly. Grupė groja gana brandžiai, bet truputėlį kažko jai dar trūksta. Gal originalesnių dainų tekstų? Bet kuriuo atveju, susiklausė labai smagiai. O vakaro žvaigždių vaidmenį užėmė Rusijos indie stebuklai Морэ & Рэльсы. Grupei sunku ką ir be prikišti, nes atlikimas nepriekaištingas, daug eksperementų, savi kūriniai pilni draivo, o visa tai pagardinta 2 Unlimited ar The Prodigy koveriais. Kažkaip net rusiški vokalai nekėlė alergijos. Gerai. Tiesa, vieno dalyko, aš niekaip nesuprantu, kodėl tiek mažai reklamos?

Reiks šiandien nueiti pažiūrėti, kas gi gero pas mus vyksta: