Tai Tom Marello projektas, kurio gabalo Promenade niekaip neiškratau iš galvos…

Nuo pat pasirodymo pradžios, nelipantis iš grotuvo albumas. Iš Alison Mosshart tikėjausi gal ir daugiau, tačiau negaliu nepastebėti, kiek nuostabių dalykų šiame albume.

Naujas Clutch video:

Black Mountain yra truputį pavėluotas atradimas – pagrindiniai blogai jau spėjo aprašyti grupę po naujojo albumo In the Future pasirodymo, o aš prisiruošiau pasiklausyti tik dabar… Jau tuomet man keli kūriniai savo nuotaikomis paliko neblogą įspūdį, o perklausius abu kolektyvo albumus likau nuteiktas tikrai neblogai. Kartais norėčiau, kad jie būtų labiau weird, tačiau dėl skonio nesiginčijama.

Mano topas iš pirmojo LP:

 

Rage Against the Machine atradau labai atsitiktinai. Anais gūdžiais laikais, kai dar kioskuose karaliavo piratinės kasetės, pamačiau albumą Evil Empire. Maniau, kad tai vokiečiai metalistai Rage (šitų irgi tuo metu nebuvau girdėjęs). Namie pasiklausiau ir pagalvojau, kad visišką niekalą nusipirkau. Ypač nepatiko vokalisto repavimas. Tokia štai buvo pirmoji pažintis su šia grupe, ir nenuostabu, kad kelis metus ta kasetė gulėjo nejudinama.

Ir, visgi, po kelių metų aš vėl atradau šią grupę. Pro mano ausis negalėjo taip lengvai praslysti nepaprasti gitaristo eksperimentai, puikiai sutvarkyta ritminė dalis ar nepaprastas vokalisto atsidavimas atliekant savo politizuotą roką. Ir visa tai gyvais instrumentais bei labai profesionaliai. Nemėgstu aš politikos, o ypač mene, tačiau, kažkas turi atkreipti dėmesį į visas skaudžias blogybes aplink. Visi turime teisę gyventi, visi galime nenusisukti.

Dar viena sena grupė, kurią žino tik labiausiai užkietėję melomanai. Tiesa, jų gabalą Breadfan puikiai pažįsta visi Metallica’os gerbėjai. Budgie galima laikyti viena iš britiško heavy pradininke – tokie rifai, kuriais grojo Tony Bourge, 70-ųjų pradžioje skambėjo labai originaliai, o madingi pasidarė tik dešimtmečio pabaigoje, kai Judas Priest ir Iron Maiden susiruošė užkariauti pasaulį.

Labiausiai vertinu pirmuosius Budgie albumus su Tony Bourge, kuriuose senasis hard rokas atsiskleidžia visu grožiu. Vėliau grupė nuklydo į labiau komerciškai "teisingą" kelią ir pradėjo groti populiarųjų 80-ųjų heavy.

Labai laukiu naujojo AC/DC albumo apie kurį vis dažniau ir dažniau pradeda rašyti muzikos leidiniai ir blogai. Ta proga labai dažnai akis užkliūva už pilnos AC/DC būgnininko pavardės Phillip Hugh Norman Witschke Rudzevecuis. Gal kas žinot, kaip jis tą Rudzevecuis gavo? Labai jau lietuviškas primena…

Ar prisimenate We Are 138? Taip, tai The Misfits. Ši horror punk grupė 1983 taip įmirko alkoholiu, kad grupės lyderis Glennas Danzigas nuspręndė šutvę išvaikyti ir pradėti savo solinę karjerą. Taip atsirado Danzig.

Matyt, ir patį Glenną alkoholis gerokai praskiedė, nes šis pradėjo su tamsiomis jėgomis šnekėti bei juoduoju angelu jaustis. Kaip supratote, blogis, tamsioji karalystė yra nuolatinis Danzig dainų svečias. Muzikos stilius taip pat tapo griežtesnis – atsirado nemažai heavy metal riffų, o The Misfits pankinis nerūpestingumas liko tik praeitis. Visgi Danzig kūryboje nemažai humoro – kaip kitaip tada paaiškinti tokią stiprią meilę Šėtonui? Pasunkėjusi grupė neapsiriboja vien kietais gitariniais rifais – melancholiškas Glenno balsas dažnai papuošiamas bliuziniais ar net simfoninės muzikos sąskambiais, o lėtos doom stiliaus dainos, apskritai, nepakartojamos!

Glennas lengvai atpažįstamas iš savo įspūdingo balso dar nuo The Misfits laikų, o jo muziką įvertino net ir Johnny Cashas, kuris vieną Danzig kūrinį atliko savo albume American Recordings.

Siūlau pasižiūrėti gabalo Mother vaizdo klipą iš debiutinio Danzig albumo:

Mano mėgstamiausias Bruce’o Dickinsono albumas. Inertiški fanai visiškai nuvertino šį solinį darbą, kuris reikia pripažinti nė iš tolo neprimena grupės Iron Maiden. Tačiau man taip tik ir geriau. Nors aironai ir yra mano mėgiama grupė, jie niekada ilgai neužsibūna mano muzikiniame grojaraštyje. Pirmąjį albumo leidimą sudaro dešimt kūrinių, tarp kurių galima rasti ir gerai žinomas balades Change of Heart ir Tears of the Dragon. Dauguma kūrinių yra vidutinio tempo, bet turi pakankamai draivo. Labai ryškiai jaučiamas muzikinis laisvumas per įvairius sunkiajai muzikai nebūdingus sąskambius, kurie labiau būdingi alternatyviam rokui ar net džiazui. Vėlesnis albumas Skunkworks dar labiau pabėgo nuo metalinių Iron Maiden šaknų, tačiau, mano nuomone, ne taip nusisekė.