Šeštadienį buvau koncerte, kurio pagrindiniai headlineriai buvo Tiamat, tačiau aš ne apie jų gerus įspūdžius palikusi pasirodymą. Man gana didelis siurprizas buvo latviai Heaven Grey, kuriuos mačiau paskutinį kartą prieš 10 metų dar su originalia sudėtimi… Nuoširdžiai likau nustebintas, kad jie tą vakarą gros. Buvo nuostabu! Kitą kartą atidžiau paskaitysiu koncerto programą O jūsų dėmesiui grupės hitas, kurio latviški motyvai turbūt gerai pažįstami nevienam metalūzui:

Labai užknisa bixiškas koncerto pradžios tempimas bent porą valandų (kurio metu baras tikisi, kad priliuobsim alaus už solidžią sumą), kuris baigiasi visuomeninio transporto nebūvimu… O taksi paslaugos nežavi savo rusiškos muzikos fonu – kažkaip, po gero koncerto nesinori šitaip pabaigti vakarą. Kol laukėme pradžios, bare grojo Kings of Leon, su kuriais labai lyginami COB, tik aš niekaip nerandu pakankamai asociacijų… COB pavarė standartiškai – sugrojo daug gerų dainų ir vieną negerą! Garsas nors ir neblogas, bet tikrai ne pats tinkamiausias atskleisti COB muzikos subtilybes. Gal tik labai gerai skambėjo solo gitara – tokio jos skambesio trūko kituose grupės pasirodymuose. Bosinės gitaros nenaudojantys vakaro svečiai iš latvijos Mona De Bo grojo absoliučiai nestandartinę muziką (įdomu, ar antrą kartą pagrotų visiškai taip pat nors vieną kūrinį?). O varė jie ypatingai laisvai ir ekspresyviai. Belieka tik pavydėti kaimynams, kad jų scenoje jau yra ir tokių grupių. Dėl įvairių priežasčių nesulaukiau pasirodymo pabaigos. To ir labiausiai gailiuosi šiandien. O buvo tikrai gerai!

Mama pasigyrė, kad buvo vakar The Tiger Lillies. Man, kaip visiškam tundrai, šis pavadinima pirmą kartą girdimas. Užmečiau akį, kas ten tokio. Supavydėjau baisiausiai. Ir kodėl tiek visko čia pas mus gero vienu metu vyksta? Sako, dar rytoj gros jie, bet aš vėl užsiplanavęs.

Kadangi jau čia visaip nuvertinau Gravel pirmąjį blyną, tai ta proga graužiamas sąžinės vakar nubėgau pasižiūrėti gyvo grupės pasirodymo Tamsta klube. Klubelis susirinko praktiškai pilnas – nemažai žmonių koncertą stebėjo stovėdami. Gravel koncertą pradėjo energingai, gerai nusiteikę, tad primą įspūdį paliko labai teigiamą. Lyginant skambesį įrašuose bei gyvuose pasirodymuose, iškart galima pastebėti, kad koncertuose grupė skamba žymiai galingiau, gitaros ir vokalai žymiai labiau dera. Visa tai bei nuoširdus atlikimas suteikia tą trūkstamą draivą, kurio taip norėjau pirmojo albumo antrojoje pusėje. Grupės frontas Tomas gerokai užgožia kitus grupės narius – tiek savo brolį Miroslavą, tiek būgninką su bosistu. Miroslavas kartais pastebimas nedrąsių solo partijų metu, o ritmo sekcija atrodo, kad išvis groja kažkur kitame pasaulyje. Laimei bendram garsui tai įtakos per daug neturi, o pastovūs pagrybavimai labai ausų neerzina. Aišku, Tomas, turi kiek kitokią nuomonę apie vakarykštį gigą. Virvelėsinės sistemos irgi rulz. Apskritai, tai dauguma grupių gyvai skamba žymiai geriau (na, nebent įgarsinimas gali koją pakišti), nes nenublizgintas garsas turi savotiško šarmo ir daug daigiau svorio. Tiesa, nepamirškit, kad šeštadienį Bix bare latviai Mona De Bo ir šiauliečiai COB.

Vakar nedariau klaidos, kaip kažkas, ir nuėjau į Khalif Wailin’ Walter koncertą. Prieš bliuzmeno pasirodymą gerokai užkniso penkių gabalų (+/-) vaizdo įrašas, kurį pakartojo gal kokius 8-9 kartus. Kiek gi galima? Pasirodymas prasidėjo tikrai efektingai – Khalif primą kūrinį grojo vaikščiodamas tarp žmonių – tiksliau gąsdino prie staliukų alkoholį vartojančius snobiškus lietuvaičius, kurių nedaugėlis iškentėjo iki koncerto galo… Visas koncertas buvo dviejų dalių – su trumpa pertraukėle. Ausis lepino Čikagos bliuzas pagardintas teksaso skambesiu su a la hendrixiniais eksperimentais, kurių nebuvo daug, kad spėtų pabosti. Viskas buvo labai dinamiška ir puikiai atlikta. Jausmas buvo gardinamas technika, bet taip, kad technikos perliukai tik padidindavo kulminaciją! Ar gali būti geriau? Repertuaras nebuvo labai jau iškirtinis – grojami bliuzo kanonai, o bet tačiau iš tokio stiliaus tikėtis kažko labai naujo sunku – čia reikia džiaugtis atlikėjo savitu atlikimo stiliumi, jausmu bei virtuoziniais sugebėjimais. Khalif stebino menkutę publiką ir savo garsia gerkle – keletą partijų atliko be mikrofono pagalbos. Kad atlikėjas yra fainuolis (© In) ir visiškas saviakas, parodė, sutikimas pagroti kartu su lūpinės armonikėlės mėgėju iš publikos. Gaila, kad publikos atstovas ypatingai nesublizgėjo (o pagal sugebėjimus galėjo) ir pasimetė, nuo to, kad ant scenos “nieko” nesigirdi. Pamokėlė visiems, kas juokiasi iš nepataikančių į natą – scenai reikia didelės patirties. Labai nuliūdino publika – didelė dalis jų išėjo nepasibaigus koncertui… Tiesiog išgeri užsakytą vyną ir nebeturi ką daugiau veikti? Man pats koncertas prabėgo žaibiškai – tikrai nebuvo kada nuobodžiauti, nes muzika buvo su draivu ir atlikta tikrai dinamiškai!