Man pats keisčiausias dalykas koncertuose yra sėdėjimas. Galbūt sėdėjimas nėra blogai klausantis tam tikros muzikos, pavyzdžiui, S. Rachmaninovo simfonijos Isle of the Dead. Kvailiausia, kai sėdimos vietos pastatomos taip, kad užima vieninteles potencialiai tinkamas stovėti. O kai mūsų gerb. publika susėda, tai jos jau niekas neišjudins…

Koncertas vyko All Stars klube, kuriame dar nesu nieko klausęs, tačiau reikia pastebėti, kad akustika prie nepergalingiausio įgarsinimo yra visai nebloga. Vietos, žinoma, buvo keturgubai didesnei publikai, bet kam mums jums ji, GMK? Ir taip juk gerai.

Buvau šventai įsitikinęs, kad nusigėrę žmonės yra open airų atributas, tačiau šio koncerto publika perspjovė viską – buvo galima paganyti akis į vos paeinančius žmogelius ar net dvikovas, kuriom mušio lauku buvo pasirenkami staleliai nustatyti taurėmis ir bokalais. Kaip suprantu, šį kartą nebuvo apsieita ir be policijos…

Koncertas užvėlintas 45 minutes prasidėjo energingai ir taip tęsėsi daugiau nei dvi valandas. Energingas Ian Siegal gal ir neprilygo savo pasirodymu prieš tai buvusiam The Impertial Crowns, tačiau atidavė save visą ir patenkino mano lūkesčius. Prieš koncertą truputį nuogąstavau, kad gali būti visiškas krepas, nes preiš tai matyti atlikėjo įrašai nuteikė dvejopai – vieni paliko išties gerą įspūdį, o dalis buvo visiškai vidutiniški. Muzikantas save vadina vienu iš bliuzo gelbėtojų – ir jis absoliučiai teisus – taip bliuzą šiais laikas groja nedaugėlis. Tai, kad grupė yra iš Anglijos, o ne iš bliuzo tėvynės Amerikos, atlikėjui priduoda savotiško šarmo, kurio jis net norėdamas negalėtų paslėpti – net kanoninius rifus atlikėjas interpretuoja šiek tiek kitaip – toks jausmas, kad repeticijose jis groja britpopą, o ne kiek pabodusius bliuzinius pasažus. Galbūt toks subtilus bliuzo pajautimas galėtų padėti šį stilių prikelti naujam gyvenimui?

Nors įrašas, kurį įdėsiu visiškai neprimena to malonumo, kurį galima pajusti būnant gyvai koncerte, tačiau gal bent jau leis kažkiek susidaryti vaizdą apie Ian propoguojamą muziką:

Turbūt pastebėjote, kad bliuzas Lietuvoje tarp vyresnio amžiaus žmonių tampa snobiška gero skonio tradicija. Varniuose žmonės prisigėrę per visą festivalio laikotarpį net nenueina iki scenos, o į Galaxy klubą vežami staigių judesių nedarantys rokenrolo atlikėjai. Gaila, kad tampa tik įvaidžio dalis. Pirmą kartą išgirsti bliuzą pavyko dar būnant visišku vaiku – tėtis iš darbbo parsinešė dvi kasetes. Pirmą sudarė įvairų stilių bliuzo rinkinys, o antroje buvo John Lee Hooker Boom Boom albumas. Ši muzika man paliko labai didelį įspūdį savo jausmingu atlikimu. Prieš keletą metų vėl pasitaikė proga prisiminti John Lee Hooker. Savo debiutu bliuzmenas sukėlė įvarias reakcijas kritikų pasaulyje. Vieni vertino tai kaip 20 metų pavėlavusią iškaseną, kiti įžvelgė neabejotiną Lee Hooker talentą. Man šis bliuzo genijaus vardas visu pirma asocijuojasi su minimalistiniu bliuzu bei labai originalia gitaros grojimo technika. Pats muzikantas niekad neaukštino savo grojimo technikos ir teigė grojantis paprastai ir be pagražinimų. Klasikinis John Lee Hooker kūrinys It serves Me Right to Suffer: