Paauglišką niūrų pasaulį dažniausiai aštrindavau niūriais Anathema garsais, kurie man iki šiol savo liūdesio gylumu vis dar niekieno nenugalėti, o bėgant metams vis sunkiau atlaikyti tokius galingus emocinius užtaisus. Anathema palaipsniui keitė narius, tačiau ne nuotaiką. Vis bandau atspėti, kuris narys formuoja grupės savitumą, tačiau ex narių sukurta Antimatter nors ir pasuko kiek skirtingu stilistiniu keliu (triphopinė pradžia, akustinė dabartis), bet pilnai išlaikė siaubingai nykią nuotaiką. Neklausyk tokios muzikos, jei neįsivaizduoji dienos be saujos prozaco tablečių…

Panašu, kad šeštadienį laukia rokenrolas ir Ojos de Brujo. Ir kaip dabar viską suderinti?