Šį kartą rašysiu apie Lietuvos grupę. Ir netgi labai optimistiškai Šiauliečių kolektyvas The Colours of Bubbles gyvuoja vos kelis metus, tad kiekviename žiniaskaildos straipnyje pabrėžiama, kokie jie dar jauni… O ką gi daugiau ir rašysi, jei pati grupė save taip lakoinškai pristato (frype.lt) – "Šiauliečių grupė The Colours of Bubbles pradėjo muzikuoti prieš gerus metus. Keturi faini vaikinukai groja smagų rock’n'roll’a. Šiuo metu intensyviai koncertuoja ".

Mačiau gal kokius tris Burbulų gyvus pasirodymus, ir nedaugžodžiaudamas pasakysiu, kad jų koncertai yra tokie, kokie ir turi būti roko pasirodymai – energingi ir nenusaldinti, tad nuobodu nebūna. Grupėje yra keli vokalistai, ir jie abu savo darbą atlieka nepriekaištingai – tiek rokenroliškas bosisto Pauliaus, tiek depresyvus gitaristo Julijaus balsai išsiskiria savo vokalinėmis manieromis. Apskritai, vertinant lietuvišką sceną, labai retas atvejis, kai grupėje yra du puikūs vokalai. Tikėkimės šiomis rolėmis muzikantai gražiai pasidalins ir dėl to grupė nesubirės! Kaip skirtingai grupė skamba su savo vokalistais galite pasiklausyti grupės frypėje ar maispeise.

Burbulų muzika dažnai lyginama su Kings of Leon. Nežinia, ar tai per koncertus grojamo koverio pasekmė, bet, manau, kad šis palyginimas ganėtinai tolimas – kolektyvas turi savo stilių, kuris gal ir įtakotas amerikiečių, bet yra ganėtinai savitas.

Man tai vienitėlė indie/rock scenos viltis, kurią galimą drąsiai parodyti ir už Lietuvos ribų. Tikiuosi, kad vyrai nesugadins savo muzikos pernelyg nušlifuotais įrašais bei nepradės pataikauti klausytojo skoniui.

Šią grupę, kurią sudaro 3 (trys) broliai ir 1 (vienas) pusbrolis, atradau visai neseniai – pasirodžius paskutiniam jų darbui Because of the Times. Šie amerikiečiai mane gąsdina, kad po sėkmingų trijų albumų, netyčia nepradėtų leisti visiško krepo… Kai atrodo, jog dauguma idėjų begalę kartų išnaudotos roko pasaulyje, grupė sugeba skambėti visiškai kitaip, nors ir groja gan paprastai. Gerai apgalvotos aranžuotės ir nuostabus vokalas tarpusavje sukuria derinį, kurio šiems amerikiečiams turbūt pavydi ne viena britpop grupė už atlanto… 

 

Stratocaster – tai dar vienas vardas, kuris labai svarbus tiek jį sukūrusiam gitarų gamintojui Fenderiui, tiek elektrinės gitaros mėgėjams. Šia gitara savo grojimu garsino tokie meninikai, kaip Stevie Ray Vaughan, Jimi Hendrix, Eric Clapton ar David Gilmour. Gitaristus galim būtų be galo vardinti, bet geriau pažiūrėkime, kuo ši gitara ypatinga.

Gitara parduotuvėse pasirodė dar 1954 metais ir, kaip kitas garsus Fender modelis Telecaster, gaminama iki šiol. Kodėl muzikantai taip pamėgo šią gitarą? Visu pirma dėl galimybės išgauti labai skirtingus garsus – standartinius tris singlus galima perjunginėti tarp įvairų tonų – ritmui, solo bei tarpiniam grojimui. Pirmuosiuose modeliuose nuėmėjų perjunginėjimas nebuvo fiksuotas, todėl būdavo galimi labai įvairūs tarpiniai perjungimo variantai.

Kita svarbi detalė yra tremolo sistema – tai rankenos pagalba valdomas judantis tiltas. Tremolo valdomas rankenele, kurią patempus valdomas stygų įtempimas leidžiantis kelių tonų ribose paukštinti/pažeminti grojamas natas. Toks, įrengimas pasirodžius stratui, buvo didelė naujovė, kurią netrukus savo grojime išnaudojo tokie muzikantai kaip J. Hendrixas. Grojimas naudojant tremolo sistemą leido gitaros virtuozams  ištobulinti sudėtingas grojimo gitara technikas, o pati Tremolo sistema greitai buvo pradėta kopijuoti bei tobulinti kitų gamintojų, todėl šiandieniniai modeliai dažnai gali pasigirti įvairiausiais tremolo sprendimais.

Nepaisant originalių techninių sprendimų, pati gitara nėra labai brangi, nes turi sąlyginai mažai apdailos detalių.

Siūlau pasižiūrėti kaip nuostabiai su šia gitara groja Stevie Ray Vaughan, kuriuo besižavėdamas, aš ir nusipirkau stratą:

Amerikiečiai The Smashing Pumpkins mane visada žavi savo muzikiniais sprendimais, nes sugebėjo kurti visiškai atsiriboję nuo tuometinių vyraujančių madų, kai aplink siautėjo tokie grandai kaip Nirvana ar Pearl Jam, o amerikiečiai kvaišo nuo grunge stiliaus. Grupė neįsivaizduojama be lyderio Billy Corgan. Šis depresijos kamuojamas perfekcionistas ir sukūrė praktiškai visą grupės muziką. Dažnai, dėl savo didelio polinkio į smulkmeniškumą, jis pasilikdavo vienas studijoje ir įrašydavo daugelį instrumentų, nes kitiems muzikantams mirtinai atsibosdavo įrašinėti tas pačias partijas daugybę kartų. Jei kitiems grupės nariams problemų kėlė alkoholis ir narkotikai, tai Corganas kentėjo nuo depresijos, kas jį kartais paversdavo sunkiai sukalbamu žmogumi. 2000 grupė išsiskyrė, tačiau 2006 atsikūrė su dviem originaliais nariais – Billy Corgan ir Jimmy Chamberlin.

Leo Fenderis, kurio pavardė puikuojasi ant daugybės instrumentų, Telecasterio prototipą sukūrė dar 1940, tačiau masinė gamyba šio paprastučio instrumento prasidėjo tik 1951. Ši gitara svarbi tuo, kad ji pradėjo šiuo metu populiariausio tipo – pilnavidūrio korpuso – elektrinių gitarų erą. Tiesa, buvo bandymų ir daug anksčiau, tačiau jie neperaugo į masinę gamybą. Fenderis į gitarų meistravimą žiūrėjo paprastai – instrumentą turį būti paprasta prižiūrėti, bet jis turi būti inovatyvus ir gerai skambėti. Tokio požiūrio besilaikant ir buvo sukurta Telecaster gitarų serija. Gitara yra labai paprasta, todėl ją lengva surinkti bei remontuoti. Maža to, Fenderis nepamiršo ir gitaros garso, kuris sukuriamas pasitelkiant kiek modifikuotą single tipo nuėmėją prie tiltelio bei standartinį arčiau grifo. Didesnis vijų skaičius prie tiltelio esančiame garso nuėmėjuje generuoja didesnį signalą, todėl gitara skamba išties energingai. Tuo tarpu single tipo nuėmėjų savybės garsui suteikia šiltumo.

Šią pigią gitarą greitai pamėgo įvairūs bliuzo atlikėjai, o šiomis dienomis ji yra neatsiejama indie scenos dalis. Telecasteris neįsivaizduojamas be tokių vardų kaip bliuzo legenda Muddy Waters, rokeriai Rolling Stones ar šių dienų populiarieji Radiohead.

Jei neaiškūs techniniai terminai, tai klauskit, atsakysiu komentaruose

Man pats keisčiausias dalykas koncertuose yra sėdėjimas. Galbūt sėdėjimas nėra blogai klausantis tam tikros muzikos, pavyzdžiui, S. Rachmaninovo simfonijos Isle of the Dead. Kvailiausia, kai sėdimos vietos pastatomos taip, kad užima vieninteles potencialiai tinkamas stovėti. O kai mūsų gerb. publika susėda, tai jos jau niekas neišjudins…

Koncertas vyko All Stars klube, kuriame dar nesu nieko klausęs, tačiau reikia pastebėti, kad akustika prie nepergalingiausio įgarsinimo yra visai nebloga. Vietos, žinoma, buvo keturgubai didesnei publikai, bet kam mums jums ji, GMK? Ir taip juk gerai.

Buvau šventai įsitikinęs, kad nusigėrę žmonės yra open airų atributas, tačiau šio koncerto publika perspjovė viską – buvo galima paganyti akis į vos paeinančius žmogelius ar net dvikovas, kuriom mušio lauku buvo pasirenkami staleliai nustatyti taurėmis ir bokalais. Kaip suprantu, šį kartą nebuvo apsieita ir be policijos…

Koncertas užvėlintas 45 minutes prasidėjo energingai ir taip tęsėsi daugiau nei dvi valandas. Energingas Ian Siegal gal ir neprilygo savo pasirodymu prieš tai buvusiam The Impertial Crowns, tačiau atidavė save visą ir patenkino mano lūkesčius. Prieš koncertą truputį nuogąstavau, kad gali būti visiškas krepas, nes preiš tai matyti atlikėjo įrašai nuteikė dvejopai – vieni paliko išties gerą įspūdį, o dalis buvo visiškai vidutiniški. Muzikantas save vadina vienu iš bliuzo gelbėtojų – ir jis absoliučiai teisus – taip bliuzą šiais laikas groja nedaugėlis. Tai, kad grupė yra iš Anglijos, o ne iš bliuzo tėvynės Amerikos, atlikėjui priduoda savotiško šarmo, kurio jis net norėdamas negalėtų paslėpti – net kanoninius rifus atlikėjas interpretuoja šiek tiek kitaip – toks jausmas, kad repeticijose jis groja britpopą, o ne kiek pabodusius bliuzinius pasažus. Galbūt toks subtilus bliuzo pajautimas galėtų padėti šį stilių prikelti naujam gyvenimui?

Nors įrašas, kurį įdėsiu visiškai neprimena to malonumo, kurį galima pajusti būnant gyvai koncerte, tačiau gal bent jau leis kažkiek susidaryti vaizdą apie Ian propoguojamą muziką:

Kolektyvas Soundgarden buvo labai populiarus grunge stiliaus bumo metu kartu su Nirvana, Alice in Chains ir Pearl Jam. Visos šios grupės, nors ir grojo tą patį stilių, yra labai skirtingos savo muzika ir jas pakankamai lengva atskirti. Viena ryškiausių figūrų Soundgarden kolektyve, be abejo, yra vokalistas/gitaristas Chris Cornell, kurio specifinis balsas bei puikūs vokaliniai sugebėjimai kartu su Kim Thayil kietoku psichodeliniu gitaros pjaustymu ir sukuria firminį Soundgarden skambesį. Žinomiausias grupės kūrinys yra Black Hole Sun, kurį ir siūlau paklausyti: