Visad stebiuosi, kodėl Geros muzikos klubas tiek mažai reklamuoja savo renginius – The Imperial Crowns pasižiūrėti susirinko apytuštė Galaxy salė. Taigi, įsigijęs stovimus bilietus turėjau galimybę rinktis, kur norėčiau sėdėti.
Koncertas prasidėjo kiek netikėtai energingai, bet cepelinų tautos atstovai taip šauniai sugebėjo ignoruoti The Imperial Crowns aktyvumą ant scenos, kad rodės, jog salėje iš viso nieko nėra. Laimei vaizdui pagerinti koncerto antroje pusėje atsirado aktyvesnių žmonių (viliuosi, kad tai ne alkoholio išdava…).
Kiek keistokas organizatorių aiškinimas, jog pertraukos nebus, nes grupė nesutiko. Lietuviams pertrauka renginių metu, matyt, įaugusi nuo neatmenamų laikų – svarbiausias atributas teatre yra pertraukėlė skirta pribaigti brendžio išteklius bare. Na, bet jau tiek to apie tuos nacionalinius ypatumus. Gerai, kad bent jau kitokio stiliaus koncertuose turime geresnę publiką.
Kaip ir matyta video įrašuose bei skaityta aprašymuose, grupė nevaržomai laužo bliuzo kanonus ir maišo jį su hard roku ar net funk elementais. Grupės pagrindą sudaro charizmatiškas frontmenas Jimmie Woods bei slaid gitaros virtuozas J. J. Holiday. Abu šie muzikantai nestokoja originalumo – gitaristo stilius neapsiriboja amerikietiškomis bliuzo tradicijomis ir savo stiliuje naudoja daug angliškos gitaros subtilybių. Jimmie vokalo dinamikos galėtų pavydėti daugelis hard roko grupių, o lūpinės armonikėlės improvizacijoms su natūraliai fuzuotu įgarsinimu sunku surasti konkurentų.
Energingas koncertas prabėgo nerealiu greičiu. Vėlgi prajuokino organizatoriai, kurie prieš bisą užlindo ant scenos ir bandė pranešinėti koncerto pabaigą. Laimei, The Imperial Crowns nepasimetė ir užšoko pabaigti savo šou.
Apibendrinant, be jokių abejonių tai buvo geriausias bliuzinis koncertas šiemet!

Nors Megadeth man patiko nuo labai senų laikų, tačiau juos iš naujo atradau tik kai po didelių pasikeitimų grupės sudėtyje 2001 pasirodė albumas The World Needs a Hero. Po labai nesėkmingos praeito dešimtmečio pabaigos kartu baigėsi grupės kontraktas su Capitol, tad šis darbas buvo tarsi pabėgimas nuo komercinio spaudimo. Pirmas pasiklausimas paliko labai nuobodaus ir blankaus albumo įspūdį, tačiau kiti kartai atskleidė tai, kas man iki šio yra idealios muzikos etalonas – tad mano subjektyvi nuomonė dažnai ir remiasi šiuo Megadeth šedevru.
Net nereikia abejoti, kad Megadeth svarbiausias asmuo yra Dave Mustaine, kuris yra ir grupės kompozitorius, ir vokalistas-gitaristas. Ekscentriškas, egoistiškas, visada nepatenkintas, niurzgantis, nenuspėjamas, priklausomas nuo narkotikų, save žudantis, nutraukiantis purvinus santykius, šizofreniškas, antimilitaristiškas, protestuojantis prieš beprasmę medžioklę – tokį grupės frontmeną galimą atpažinti įvairiuose kūrybiniuose tarpsniuose.
Nepaisant to, kad Megadeth muzika pilna jausmo ir išgyvenimo, kas man, apskritai, yra svarbiausi dalykai mene, D. Mustaine puikiai supranta, kad nieko gero nepasieks be profesionalaus atlikimo, todėl dažnai sugebėdavo prisikalbinti net tokius virtuozus, kaip Marty Friedman ar Chris Poland, kurie Dave’o išskirtinius rifus papuošė virtuoziškomis solo partijomis. Visa tai kartu su kniaukiančiu Dave Mustaine vokalu ir sukūrė nesupainiojamą Megadeth skambesį.

Prieš kelis mėnesius atsiradęs blogas buvo labiau pačio proceso pabandymas. Man buvo įdomu pabandyti, ką reiškia būti blogerio kailyje ir tada nuspręsti, ar verta užsiimti šia veikla toliau. Baisiausias dalykas, kas mane gąsdino šiame procese – taip vadinamas perkaitimas. Perkaitimo aš ištikrųjų bijau, nes visada nemėgstu rutininių darbų ir juos stengiuosi nustumti kuo toliau. Abejones dėl blogo ateities išsklaidyt padėjo po truputį didėjantis prenumeratorių skaičius – gal iš tikrųjų kam nors įdomus mano muzikos pasaulis? Taigi, ta proga, pradedu pirmąją apsitvarkymo fazę – blogas keliauja į naujus namus su nauju adresu – overdrive.lt. Taip pat keičiu pavadinimą iš Lucy’s overdrive į overdrive.lt. Taip bus mažiau konfjūžino – lengviau atsiminti adresą bei nereikia sukti galvos, kas ir kodėl yra Lucy.
Patį blogą pradėjau rašyti turėdamas problemą “viskas atsibodo, neturiu šiandien ką paklausyti”, todėl viliuosi, kad kam nors šiame bloge išvardinami atlikėjai padės išspręsti šią dilemą. Reiks dar pagalvoti, kaip iš skaitytojų susirinkti panašų feedbacką…
Pats blogo rašymas davė ir šiek tiek naudos – rašydamas apie, kad ir gerai žinomą grupę, atrodo, savaime suprantamus faktus, juos dar kartą patikrinu, tad rezultate sužinau dar daugiau informacijos.
Kolkas kovoju su Wordpress ir ieškau kuo jį galėčiau pakeisti. Šiuo metu bandau b2evolution, jei viskas veiks, kaip man patinka, matyt, ir persikelsiu viską.
Taigi, tiek.

 

Penktadienį Tamsta pasitiko su padidėjusiomis alaus kainomis – dabar puslitris kainuoja net 7 Lt. Panašu, kad teks iš esmės keisti vartojimo įpročius… Legendiniai Gin’Gas nepritraukė pilnos salės, tačiau į koncerto galą rinkosi vis daugiau publikos, kuri sukūrė pakankamai jaukią atmosferą! Ant scenos vyrai sulipo apie pusę dešimtos ir po truputį pradėjo judinti žmones savo muzika. Gin’Gas groja nesunkų džiazovą fanką su gan specifiška neaštria gitara, kurios skambesys sukuria ganėtinai ramų, bet labai smagų grupės bendrą vaizdą. O frontas laikomas Ruokio apskritai neturi konkurencijos – charizmatiška asmenybė ir nepakartojamas bendravimas ilgam neleis pamiršti grupės (kokia gi kita grupė gali pasigirti grojusi kartu su “Kiedžiu”;) ). Apibendrinant, galima prieiti išvados, kad ko gero tai yra tas dalykas, kurio taip trūksta kitoms lietuviškoms grupėms. Tik įdomu, kodėl nuoširdumu dažniausiai pasižymi grupės iš Šiaulių?

Praeitame dešimtmetyje turbūt daugiausiai klausyta mano grupė yra Anathema. Šiuo metu aš jau sunkiai pakeliu didelį kiekį emociškai sunkios muzikos, todėl kiek stumtelėjau į tamsesnį kampą grupės diskografiją. Anathema yra viena iš nedaugėlio, kurios visus albumus vertinčiau aukščiausiais balais. Na, gal paskutinis darbas kiek blankokas, bet tikrai nėra prastas. Grupės šaknys guli giliai sunkios muzikos pasaulyje, tačiau jau iš pirmojo albumo buvo aišku, kad vyrai groja nestandartinę muziką. Atėjusi doom metal banga bandė nemažai pakartoti pačią grupę, tačiau niekam taip ir nepavyko sukurti tokios nuotaikos savo kūriniuose. Labai depresyvūs Anathema albumai pilni asmeninių grupės narių išgyvenimų. Asmeninių santykių nagrinėjimas metalinės muzikos pasaulyje tuo metu buvo labai svetimas (o dainos apie meilė netgi savotiškas tabu), taigi, nuo grupės nusisuko konservatyvūs fanai. Išsiskyrusi su vokalistu Darren White, grupė po truputį lengvino skambesį, tačiau emocinis krūvis palaipsniui buvo tik stiprinamas. Sunkiosios muzikos stereotipų nevaržoma grupė laisvai eksperimentuoja ir naudoja nemažai alternatyvios muzikos elementų.

Šios savaitės penktadienį susikirto keletas renginių, kuriuos norėjau pamatyti. Ilgiausiai rinkausi tarp GusGus ir Bix. Apsisprendimą nulėmė nedidėlė kojos trauma, dėl kurios ir atsisakiau islandų… Bixų pasižiūrėti suisirinko pilnas klubas, tad buvo visiškai priešingas vaizdas nei ketvirtadienį. Akivaizdu, kad grupė labai mėgiama lietuviškos publikos – netrūko ir šėlstančių prie scenos! Samas pareiškė esąs visas sergantis, o tai jautėsi ir iš užkimusio balso, todėl padarė nemažą reklaminę kampaniją aspirinui su paracetamoliu. Visgi Samas, net ir akivaizdžiai blogai jausdamasis, atidavė savo visas jėgas (ir balsą) bei koncertą pavertė masinių šėlsmu. Pats pasirodymas prabėgo neįtikėtinai greitai. Tik gaila, kad patempta koja vis primidavo apie save… Bix repertuaras tikrai geras – visi populiarieji kūriniai bei tokie klasikiniai stebūklai kaip “Apie jus”. Kas nebuvot, siūlau bent gabalo klipą pasižiūrėti:

Šią savaitę buvo visai nemažai vertų dėmesio renginių. Ketvirtadienį Tamstoje buvo minima John Peel diena kartu su lietuviais Utopia ir Brainers bei latvių eksperimentalistais Satellites LV. Renginys man pasirodė kažkoks labai šaltas. Grupės lyg ir bandė užvesti susirinkusią menkutę publiką, bet toji nepasidavė ir snūduriavo pasislėpusi už alaus bokalų… Renginio vedėjai bendrame kontekste irgi atrodė kaip iš mėnulio nukritusios tetos betos. Pirmieji grojo Utopia, apie kuriuos girtas balsas šalia sakė, kad jie po šio koncerto nutraukia savo veiklą. Šį kartą grupė skambėjo visai neblogai. Tam įtakos galėjo turėti ir stebėtinai neblogas koncerto įgarsinimas. Bežiūrint jų pasirodymą, man vis kildavo kalusimas, kokią dalį jų atliekamos muzikos sudaro mergaičių kabinimas. Bet ką jau čia… Utopia atrodė visai neblogai. Toliau atėjo Brainers eilė ir jie įnešė šiek tiek žiovulio į vakaro programą. Grupės branda ir profesionalumas po truputį gali juos ir nustumti iš lietuviško indie roko viršūnės. Tokiam grupės vaizdui nemažai pasitarnavo ir kiek silpnokas įgarsinimas. Situaciją gelbėjo nuoširdus grupės bendravimas su publika, kuri visiškai nerodė dėmesio. Kokia publika, toks ir pasirodymas? Ištvermingiausieji sulaukė latvių, kurie varė kaip ir dažna latvių grupė – originaliai ir drąsiai. Ypatingai duodu didelį pliusą už latviškus tekstus (gaila, kad latviškai nesuprantu), kurie labai gerai skamba netikėtomis aranžuotėmis išpuoštoje muzikoje.

Pasiskaičiau įdomų straipsnį apie Tereminą. Tai buvo proga pasižiūrėti, kokiais principais jis valdomas. Radau profesionalią pamokėlę. Mokytojas ne pats gražiausias, bet tereminą gerai išmano

Vėl rašau apie jau iširusią grupę. Kanados trio The Tea Party muziką galima apibūdinti kaip hard roką su stipriomis bliuzo ir rytietiškomis įtakomis. Nesu didelis rytietiškos muzikos mėgėjas, bet taip, kaip tai išnaudoja šie muzikantai sužavi ir mane. Neveltui grupės bosistas/klavišistas Stuart Chatwood yra kompiuterinių žaidimų serijos Prince of Persia garso takelių kūrėjas. Vėlesniuose grupės albumuose atsirado ir elektroninės muzikos elementų. The Tea Party muzikos tematika persunkta depresyviomis praradimo nuotaikomis, tad, jei lengvai prarandate nuotaiką, patariu klausyti saikingai… Fire in the Head vaizdo klipas: