Kaip žinia Lietuvos scena nėra pačiame blizgėjime. Jei latviai gali puikuotis roko grupėmis, tai mes tenkinamės tuo, ką siūlo Klaipėdos prodiuseriai. Deja, mano kuklūs norai nesipildo ir tokia muzika skamba ne tik pamėgtuose kurortuose… Tokių tendencijų padariniai yra tai, kad neprisimenu, kada paskutinį kartą domėjausi kažkuo lietuvišku. Taip nutiko, kad po ranka pakliuvo Gravel albumas “Pockets Full of Fun”, taigi, pasidalinsiu įspūdžiais. Pirmi trys kūriniai nuteikė mane labai optimistiškai – kažkas tikrai puikaus Lietuvos scenoje. Round and Round ir Aš išpjoviau tavo širdį jau man buvo seniau pažįstami kūriniai, o beveik desert rock tipo kūrinys For the First Time patiko savo pagrindine muzikine mintimi. Šiuos tris kūrinius sudėjus į nedidelį EP, būtų turbinis lietuviškas leidinukas. Deja, ties ketvirtu gabalu mane pasigauna nuobodulys – nesužavi nei groju prie laužo tipo akomponuotės, nei abejotinos kokybės bandymas groti baladinę muziką. Jei primuosiuose galaluose vežė Gravel weirdness, gitarų skambesys bei vokalo maniera, tai likusiuose išriškėja visi grupės minusai – monotonija, vokalo trūkumai (na nelemta Sinickiui balades dainuoti!), aranžuočių skurdumas.

Iki oficialaus White Chalk išleidimo dar liko dvi savaitės, bet ilgiau nebenoriu tempti ir parašysiu savo įspūdžius apie naująjį albumą. Iš pirmų garsų jau neabejotinai aišku, kad čia PJ Harvey – tiek balsas, tiek atlikimo maniera, būdinga tik šiai atlikėjai. Tačiau pirmi garsai kartu ir parodo, kad šis albumas vėl bus visiškai kitoks nei buvo ankstesnieji. Fortepijono pagalba PJ atskleidžia kitą savo pusę – šiame albume nerasite tokių gabalų, kaip Rid of Me – visa muzika rami, daunuojama kiek aukštesnėmis natomis, bet tokia pati weird. Vien ko vertas When Under Ether:

Jei ne Moloko albumas Statues, turbūt aš ir nebūčiau pastebėjęs šio dueto. Pastarasis albumas apkaišiotas gyvomis instrumentinėmis aranžuotėmės bei kaip ir kiti Moloko albumai stebina puikiomis vokalinėmis partijomis. Statues savo nuotaika labai skiriasi nuo pirmtakų – visame albume tvyro išsiskyrimo nuotaika, kurią patvirtina ir dainų tekstuose perteikti dueto romantinio nuopolio momentai. Gaila, kad pora išleidusi šį albumą pasuko savais keliais – Róisín Murphy užsiima solo karjera, o Mark Brydon dirba prie mažesnių projektų. Grupė yra geras pavyzdys, kad išmokti dainuoti yra niekada nevėlu. Prieš tai nedainavusi, grupės vokalistė, tikrai perspaujna ne vieną profesionalų atlikėją! Manau, kad nebūtina turėti stebuklingą balsą – kaip tai sugebi perteikti yra svarbiausia. Ypatingai vertinu elektroninės muzikos atlikėjus, kurie sugeba atlikti savo muziką gyvai.

Jei būčiau atlikėjas, gerai pagalvočiau, ką reklamuoju. Bent jau mane, tam tikri brendai gerokai atbaido nuo noro aplankyti renginį. Įdomu, jei turėčiau biotualetais užsiimančią įmonę, ar pavyktų suorganizuoti rudos/gelsvos spalvų teminį vakarą?

Noriu pasidalinti dar vienu perliukų iš mano klausomos muzikos. Tai – Skunk Anansie. Šie britai egzisatvo praeitame dešimtmetyje ir į pasaulį paleido tris galingus albumus. Skunk Anasie muzika yra tikrai sunkus bei agresyvus rokas su funk elementais. Grupė jau pirmuoju albumu pilnai atskleidė savo unikalų skambesį – neatpažinti Skin balso ar Ace gitarinių eksperimentų techniškai papildytu Cass bosu, neįmanoma. Skin balsas varijuoja nuo agresyvaus rėkiančio iki agoniškai švelnaus. Nors medijoje pabrėžiamas Skunk Anasie politiškumas, grupės dainų temose viršų ima feministinės gaidelės bei nusivylimas partneriu. Spaudoje pradėjus mirgėti pranešimams, neva Skin susitikinėja su kitu grupės tamsiaodžiu Cass, ji pareiškė esanti lezbietė…