Labai užknisa bixiškas koncerto pradžios tempimas bent porą valandų (kurio metu baras tikisi, kad priliuobsim alaus už solidžią sumą), kuris baigiasi visuomeninio transporto nebūvimu… O taksi paslaugos nežavi savo rusiškos muzikos fonu – kažkaip, po gero koncerto nesinori šitaip pabaigti vakarą. Kol laukėme pradžios, bare grojo Kings of Leon, su kuriais labai lyginami COB, tik aš niekaip nerandu pakankamai asociacijų… COB pavarė standartiškai – sugrojo daug gerų dainų ir vieną negerą! Garsas nors ir neblogas, bet tikrai ne pats tinkamiausias atskleisti COB muzikos subtilybes. Gal tik labai gerai skambėjo solo gitara – tokio jos skambesio trūko kituose grupės pasirodymuose. Bosinės gitaros nenaudojantys vakaro svečiai iš latvijos Mona De Bo grojo absoliučiai nestandartinę muziką (įdomu, ar antrą kartą pagrotų visiškai taip pat nors vieną kūrinį?). O varė jie ypatingai laisvai ir ekspresyviai. Belieka tik pavydėti kaimynams, kad jų scenoje jau yra ir tokių grupių. Dėl įvairių priežasčių nesulaukiau pasirodymo pabaigos. To ir labiausiai gailiuosi šiandien. O buvo tikrai gerai!

Mama pasigyrė, kad buvo vakar The Tiger Lillies. Man, kaip visiškam tundrai, šis pavadinima pirmą kartą girdimas. Užmečiau akį, kas ten tokio. Supavydėjau baisiausiai. Ir kodėl tiek visko čia pas mus gero vienu metu vyksta? Sako, dar rytoj gros jie, bet aš vėl užsiplanavęs.

Kadangi jau čia visaip nuvertinau Gravel pirmąjį blyną, tai ta proga graužiamas sąžinės vakar nubėgau pasižiūrėti gyvo grupės pasirodymo Tamsta klube. Klubelis susirinko praktiškai pilnas – nemažai žmonių koncertą stebėjo stovėdami. Gravel koncertą pradėjo energingai, gerai nusiteikę, tad primą įspūdį paliko labai teigiamą. Lyginant skambesį įrašuose bei gyvuose pasirodymuose, iškart galima pastebėti, kad koncertuose grupė skamba žymiai galingiau, gitaros ir vokalai žymiai labiau dera. Visa tai bei nuoširdus atlikimas suteikia tą trūkstamą draivą, kurio taip norėjau pirmojo albumo antrojoje pusėje. Grupės frontas Tomas gerokai užgožia kitus grupės narius – tiek savo brolį Miroslavą, tiek būgninką su bosistu. Miroslavas kartais pastebimas nedrąsių solo partijų metu, o ritmo sekcija atrodo, kad išvis groja kažkur kitame pasaulyje. Laimei bendram garsui tai įtakos per daug neturi, o pastovūs pagrybavimai labai ausų neerzina. Aišku, Tomas, turi kiek kitokią nuomonę apie vakarykštį gigą. Virvelėsinės sistemos irgi rulz. Apskritai, tai dauguma grupių gyvai skamba žymiai geriau (na, nebent įgarsinimas gali koją pakišti), nes nenublizgintas garsas turi savotiško šarmo ir daug daigiau svorio. Tiesa, nepamirškit, kad šeštadienį Bix bare latviai Mona De Bo ir šiauliečiai COB.

Pirmadienis nevisada bloga diena – štai šiandien atradau kolektyvą, kuris labai nustebino. A Perfect Circle yra dar viena supergrupė, kurios pagrindiniai nariai yra vienaip ar kitaip pagarsėję muzikos pasaulyje. Gitaristas Billy Hower, dirbdamas Tool gitaros techniku, parodė savo demo įrašus Tool vokalistui Maynard James Keenan, kuris ir pasisiūlė būti grupės balsu. Taip atsirado komanda, kuri yra išleidusi tris albumus ir, deja, šiuo metu jau sustabdžiusi savo veiklą. Grupė nuo pat pirmojo albumo uždega stebėtinai puikiomis aranžuotėmis, ideliu atlikimu, kuriame perfekcionizmas neužgožia nuošidumo, o pati grupė sugeba skambėti, tarsi būtų grojusi kartu ne vieną dešimtmetį. A Perfect Circle muziką galima apibūdinti kaip politizuotą eksperimentinį roką. Labiausiai tai pastebima paskutiniame antimilitaristiniame koverių albume eMOTIVe. Drastiškai pakeistos klasikinių hitų aranžuotės ypatingai paryškina kūrinių nuotaikas. Kiek kitaip grupė pasirodė pažiūrėjus video medžiagą. Savo video klipais grupė akcentuoja visiškai kitus, man mažiau patinkančius aspektus, todėl ilgai rinkau, kas galėtų apibūdinti mano įspūdžius. Taigi, Imagine (John Lennon koveris):

Vakar buvau ten, kur dar niekad nesu lankęsis – Obuolio muzikos klube. Pats klubas tai toks so so – nei kažkas super, nei jau blogai. Gal kiek trūksta jaukumo (pvz., pastumta kėdė baisiausiu garsu nuaidi rūsio skliautuose). Visgi blogiausia yra su gėrimais – alus tik vyrams arba tas pats tik vyrams tik su Panevėžio etikete. Vertų dėmesio nealkoholinių alternatyvų praktiškai irgi nėra Apskritai pasirinkimo ribotumas yra ne tik šios užeigos bėda, bet ir daugumos kitų Vilniaus barų. Skliautuotas rūsys sunkiai primena sceną ir matosi vos nuo kelių staliukų. Stovėti irgi neišeitis, nes užtenka 3-4 žmogelių, kad savo pečiais visiškai užstotų vaizdą. Pirmieji grojo šiauliečiai Colours of Bubbles. Juos mačiau antrą kartą, taigi, jau žinojau, ko tikėtis. Sakyčiau labai šauni grupelė – blankiai nuskambėjo tik vienas iš ramių kūrinių, o visi kiti šaudė savo draivu. Tikrai stiprūs du visiškai skirtingi vokalai. Jauna, bet savo veidą turinti šiauliečių komanda. Toliau triukšmavo vietiniai The Fly. Grupė groja gana brandžiai, bet truputėlį kažko jai dar trūksta. Gal originalesnių dainų tekstų? Bet kuriuo atveju, susiklausė labai smagiai. O vakaro žvaigždių vaidmenį užėmė Rusijos indie stebuklai Морэ & Рэльсы. Grupei sunku ką ir be prikišti, nes atlikimas nepriekaištingas, daug eksperementų, savi kūriniai pilni draivo, o visa tai pagardinta 2 Unlimited ar The Prodigy koveriais. Kažkaip net rusiški vokalai nekėlė alergijos. Gerai. Tiesa, vieno dalyko, aš niekaip nesuprantu, kodėl tiek mažai reklamos?

Reiks šiandien nueiti pažiūrėti, kas gi gero pas mus vyksta:

Jei manęs paprašytų pateikti pavyzdį grupės, kuri šiais laikais groja tikrą hard roką, matyt, turėčiau vos vieną pasirinkimą – Velvet Revolver. Grupės muzika nėra persunkta superhitais, tačiau tai tikrai ir ne trečiarūšis rokelis – grupė turi gerą kūrybinio potencialo užtaisą, kurio, akivaizdu, dar užteks ilgam. Gerai sutariantys muzikantai leidžia sau groti, tai kas pirmiausia patinka jiems – dainų rifai tiesiog pritaikyti geram vakaro praleidimui repeticijose. Šią vasarą hard rock supergrupė išleido antrąjį savo LP Libertad. Iš esmės jis tęsia pirmojo Contraband tradicijas – tai perdaug nenusaldintas hard rokas. Jei vis dar tikitės Guns N’ Roses kopijos, teks nusivilti, nes antrasis albumas nė iš tolo neprimena praeito dešimtmečio žvaigždžių.

Džiugi naujiena – spalio 12-ąją Vilniuje svečiuosis kultinė geizerių šalies grupė “GusGus”.

Nepaliaujamai senstu ir darausi subtiliai romantiškas…

Sunku įvertinti, kiek kainavo vieno ar kito grupės albumo gamyba, nes tokia informacija retai viešinama, bet uolūs žurnalistai kartais randa įrodymų, pagal kuriuos galima preliminariai įvertiniti minimalias išlaidas. Man šį kartą užkliuvo įspūdingi Chinese Democracy skaičiai – 13 milijonų JAV dolerių! Žinoma, tokią sumą išleisti greitai nėra paprasta – Axl Rose prie naujojo Guns N’ Roses albumo dirbti pradėjo dar 1995. Ir koks gi rezultatas? Įrašų kompanijos pastangos priversti roko superžvaigždę užbaigti albumą yra bergždžios – praradusi visas viltis, 2004 kompanija atsisako finansuoti tolesnes įrašų bei gamybos sesijas. Axl retkarčiais vis pažada išleisti albumą, paskelbdamas naują išleidimo datą. Paskutinis toks pažadas buvo šių metų kovo 6 diena, kuris vėl gi liko neišpildytas. Per visą šį laiką internete bei tarp Guns N’ Roses fanų plaukioja įvairūs dainų demo variantai, tarp kurių pasitaiko ir klastočių. Keletas įspūdžių iš to ką karts nuo karto pavyksta gauti. Įrašų kokybė nėra labai gera, nes dalis gautų įrašų yra iš radijo laidų ar gyvų pasirodymų. Šnekama, kad yra virš tūkstančio įvairių studijinų įrašų sesijų, todėl internete plaukiojančius įrašus sunku vertinti – neaišku nei kokio laikotarpio, nei kokios stadijos tai įrašai. Norėtųsi tikėti, kad didžioji dalis mano girdėtų dainų yra dar nepabaigtos. Keli kūriniai primena senuosius Guns N’ Roses (matyt, tai tuo metu nerealizuotos mintys), bet didesnė dalis yra industrinio stiliaus įtakota naujoji Axl kūryba, kuri ganėtinai neišbaigta – aranžuotės silpnokos, vokalinės partijos vidutinės (Axl, kur tavo balsas?), o solo partijos kaip iš kokio kosmoso (kas kaip nori, taip ir groja). Vargu ar toks rinkinukas galėtų garantuoti sėkmę ir pripažinimą, bet, jei įrašu užsiims geras prodiuseris, kuris sugebės išmušti aroganciją iš roko superžvaigždės, tada galbūt?