Vakar nedariau klaidos, kaip kažkas, ir nuėjau į Khalif Wailin’ Walter koncertą. Prieš bliuzmeno pasirodymą gerokai užkniso penkių gabalų (+/-) vaizdo įrašas, kurį pakartojo gal kokius 8-9 kartus. Kiek gi galima? Pasirodymas prasidėjo tikrai efektingai – Khalif primą kūrinį grojo vaikščiodamas tarp žmonių – tiksliau gąsdino prie staliukų alkoholį vartojančius snobiškus lietuvaičius, kurių nedaugėlis iškentėjo iki koncerto galo… Visas koncertas buvo dviejų dalių – su trumpa pertraukėle. Ausis lepino Čikagos bliuzas pagardintas teksaso skambesiu su a la hendrixiniais eksperimentais, kurių nebuvo daug, kad spėtų pabosti. Viskas buvo labai dinamiška ir puikiai atlikta. Jausmas buvo gardinamas technika, bet taip, kad technikos perliukai tik padidindavo kulminaciją! Ar gali būti geriau? Repertuaras nebuvo labai jau iškirtinis – grojami bliuzo kanonai, o bet tačiau iš tokio stiliaus tikėtis kažko labai naujo sunku – čia reikia džiaugtis atlikėjo savitu atlikimo stiliumi, jausmu bei virtuoziniais sugebėjimais. Khalif stebino menkutę publiką ir savo garsia gerkle – keletą partijų atliko be mikrofono pagalbos. Kad atlikėjas yra fainuolis (© In) ir visiškas saviakas, parodė, sutikimas pagroti kartu su lūpinės armonikėlės mėgėju iš publikos. Gaila, kad publikos atstovas ypatingai nesublizgėjo (o pagal sugebėjimus galėjo) ir pasimetė, nuo to, kad ant scenos “nieko” nesigirdi. Pamokėlė visiems, kas juokiasi iš nepataikančių į natą – scenai reikia didelės patirties. Labai nuliūdino publika – didelė dalis jų išėjo nepasibaigus koncertui… Tiesiog išgeri užsakytą vyną ir nebeturi ką daugiau veikti? Man pats koncertas prabėgo žaibiškai – tikrai nebuvo kada nuobodžiauti, nes muzika buvo su draivu ir atlikta tikrai dinamiškai!

Štai dar truputis vaizdelių su mergaitėmis, kurios pavaro. Tiek mano labai mėgstama PJ Harvey, tiek islandė Björk nusipelno atskirų įrašų. Volta jau turbūt atsiklausė visi, o White Chalk vis dar laukiame. Tad I Can’t Get No Satisfaction:

Galvojau, kaip apibūdinti Morcheeba atliekamą muziką. Labai spyriojuosi, bet turiu pripažinti, kad tai tiesog gražu… Visgi žiniasklaidos lipdoma etiketė, kad tai yra trip-hop teisinga tik iš dalies, nes man šis stilius asocijuojasi su kiek “kietesne” bei slogesne muzika, kaip Tricky ar bent jau Portishead. Kaip ten bebūtų, tai vienas iš mano mėgiamiausių kolektyvų. Rekomenduoju visiems, kaip tikrai labai kokybišką pop muziką, kuri nesibado komerciniais pagražinimais: Ech, už kelių dienų jie gros Lietuvoje ir kaip tyčia aš nelabai galiu (o gal per mažai noriu?) nuvažiuoti paklausyti… Galėtų ir kokiame VNO klubelyje pagroti kada…

last.fm dažniausiai man labai didelės naudos neduoda, bet vieną vienintelį kartą rezultatas buvo pritrenkiantis – radau tai, ko ieškojau seniai. Fiona Apple yra ne tik labai puikaus balso savininkė, bet ir jos pačios(!) kuriama muzika yra tiek kreiva, kad puikiausiai patenkina mano muzikinį alkį. Dabar net susimaščiau, ar neverta kartais įsijungti teliką, juk Fiona Apple, tikrai būčiau pamatęs ten – jos vaizdo klipai ne vieną kartą buvo sukami muzikinėse televizijose. Ir kodėl tiek mažai moteriškių galinčių pavaryti?

Niekad negalvojau, kad taip pasikabliuosiu ant Alice in Chains. Visad laikiau šią grupę vidutinioke, kuri tiesiog pataikė laiku į grunge bangą. Mano požiūrį radikaliai pakeitė po ranka pasitaikiusi visa grupės diskografija – kuo daugiau klausau, tuo labiau veža. Kas man visada patiko grunge stiliuje, tai labai geri gabalų tekstai bei nebijojimas eksperimentuoti. Vyraujanti nuotaika paprastai labai slogi, kas, matyt, yra pasekmė po spalvingo narkotikų “seanso” nelabai dailiai atrodantis pasaulis. Populiariausias singlas:

Užgraužė sąžinė, ir nusprendžiau publikuoti niekur neskelbtą Latvijos grupės Heaven Grey interviu, kurį paėmiau dar praeitame dešimtmetyje. Pati grupė atrodo po daugėlio metų (net ir kitan pasaulin iškeliavus dviems nariams) rado jėgų atskurti (?). Pats interviu, tai, matyt, bus įdomus tik pogrindžio istorija besidomintiems žmonėms, nes informacija kaip reikiant pasenusi… Taigi pateikiu išskirtinį Heaven Grey interviu, kurį planavau įdėti į Epitaph fanziną. Kokios paskutinės naujienos po Memory River išleidimo? Kaip žinau, esate įrašę naują albumą. Kokie skirtumai tarp naujojo darbo ir Memory River? Viena paskutiniųjų naujienų yra tai, kad įrašėme antrą albumą Northwind, ką tu jau žinai. Padarėme video naujai dainai Zemes Elpa ir jis buvo parodytas per nacionalinę televiziją. Varysim į turą po Baltijos valstybes ir žinoma po Europą. Kas dėl skirtumų tarp abiejų albumų – Northwind yra labiau atmosferinis, melodingesnis, daugiau klavišinių. Vokalas atviresnis ir harmoningesnis. Kaip ten bebūtų, tai yra Memory River tęsinys (bet tai jau nėra tas tikrasis tempiantis doomas!..-Lucy.). (more…)

Yra albumų, kurie yra įrašyti po multi grupių subirėjimo ir jų pagrindą sudaro kūriniai galėję būti kitame albume. Panaši situacija yra ir su šiuo gitaristo Slash albumu – spjovęs į nesutarimus su Axl Rose, jis užsidarė į savo namų studiją, ir pasikvietęs gerų draugelių, įrašė tiesiog tai ką norėjo. Man šis LP sukelia šiltus prisiminimus – mokyklos laikais nevieną kartą sukau piratinę kasetę savo dvikasetiniame magelyje… Tik gaila, kad pats albumas sulaukė mažokai dėmesio bei pripažinimo, nors didelė dalis albumo gabalų gali pretenduoti į hitų statusą, o likę yra tikrai gero hard roko pavyzdžiai. Vienas iš tų albumų, kuriuos visada malonu klausyti!