Išdrįsau pabandyti, kas per daiktas yra ebay ir pirmuoju pirkiniu pasirinkau USB dėžutę kietajam diskui. Viskas man kainavo apie 56 litus. Jei ne atsiuntimas, tai tebūtų 6 USD… Bet šiaip ar taip, vis vieną pigiau nei Lietuvoje bent kokiais 15 litų. Atsiuntė, kaip ir žadėjo – per 14 dienų, plius dar pusdienis, kol apdorojo mano užsakymą. Daiktas atėjo paprastu oro paštu, bet visakas tvarkoje – pasikūriau per kelias minutes. Daugiausia vargau išpakuodamas . Muitų jokių mokėti nereikėjo. Turbūt už tokią mažą sumą jų ir nereikia mokėti Vienintelis minusas, kad kabelis buvo angliško tipo – trišakis, bet aš turiu atliekamų kompiuterinių kabelių, tai problema greitai išspręsta. Jei kas važiuojat į UK, tai galiu dabar jau ir kabeliuką paskolinti. Gal kada ir man tas kabeliukas pravers, jei netyčia darbas komandiruotų į ofisą Londone…

Tiesiog pasibaisėjau Informacinių technologijų siūlomu darbu PAR. Pati įmonė, kuri turi nekokią reputaciją kaip darbdavys (deja, cituotino šaltinio nepateiksiu – bet truputį papletkavokime) ir darbuotojais atsikrato taip pat lengvai, kaip ir priima, nes tiesiog pasibaigia projektai, kuriems jų reikėjo, dar, maža to, skelbia visokius abejotinus konkursus pavadinimu “Migruok protingai”. Teisingas požiūris – varyk į užsienį, gauk atlyginimą lietuvišką autorinėmis sutartimis… Nenoriu agituoti, bet, jei kam įdomi mano nuomonė, venkite šito darbo, kaip maro. Kaip pasakoja kolegos (dirbu ne Informacinėse technologijose) dirbantys projekte su klientu PAR, gyventi ten galima, jei patinka būti visad tarp spygliuotų tvorų, važinėti automobiliu (nes pėstute pavojinga), ar tiesiog dirbti 1×1 metro darbo vietoje, kuri yra labai didelėje patalpoje pilnoje kitų žmonių (bei triukšmo). Aišku, drąsiausieji visada ras, ką ten nuveikti (pvz., paragaus kirmėliukų, ar pažais su liūtukų jaunikliais), bet pramogos baigiasi greitai, o laisvės trūkumas greitai pradeda varžyti. Važiuoti galima, bet neilgam. Na, o jei visgi susigundėte, pasidomėkite detalėmis apie gyvenimo sąlygas, ką galėsite veikti laisvalaikiu ir pan. Viską sveika užtvirtinti darbo sutartyje. Nepamirškite, kad PARe Lietuviški įstatymai negalioja

Didelis kompiuterinių žaidimų mėgėjas nei žaidėjas niekad nebūvau. Nesu žaidęs ir Guitar Hero, bet visiškai nesuprantu žaidimo esmės… Negi tai bent iš tolo primena grojimą? Reklamos pavaryta šiam žaidalui tikrai daug, ir spekuliuoja tokie grandų vardai, kaip Gibson. Ir visgi, kame kampas? Net ir dėdė Dave’as bando “groti” savo gabalus:

Jau kuris laikas esu siaubingai praalkęs naujiems atradimamas muzikoje. Tačiau kaip surasti, tai kas galėtų man patikti? Buvo keli metai, kai juodai buvau užsikabinęs ant Megadeth, tačiau vis sukant tuos pačius albumus, jie greitai pabosta, o labiausiai mėgiamo albumo (The World Needs a Hero) net girdėti nebenoriu… O kažko panašaus ir iš pačio Mustaino tikėtis sunku – “a ship lost at sea trying to return to its course” taip apibūdiną šį darbą Dave. Vienas iš būdų rasti kažką panašaus, yra pažiūrėti, ką mielai klauso kiti Megadeth fanai. last.fm štai kokią statistiką rodo:

• Pantera – vienitelis panašumas galbūt keli rifai atlikti “panteriška” maniera, bet Pantera visiškai neturi to, ką Megadeth duoda Dave kūrybingumas. Gera grupė, bet visiškai nepatenkins mano poreikių užkišti Megadeth alkiui. Ir Megadeth niekad negrojo labai sunkiai.
• Slayer – visiškai kitokia grupė, nors ir viena iš Thrash ketveriukės.
• Anthrax – nepanašu į Megadeth, bet ir vėl Thrash iš ketverto.
• Metallica – Metallica albumų atsiklausiau būdamas 13. Kiek gi galima, ir, beje, jiems irgi žiauriai trūksta Mustaine’o liguisto pasaulio suvokimo.
• kiti…

Taigi rezultatai liūdni – praktiškai nerandu nei vienos nežinomos grupės, o juo labiau panašios į tai ko ieškau, ar bent jau kažko įdomiai naujo… Šiek tiek reikalą taiso Overkill cinizmas, bent jų albumas Killbox 13 tiesiog neblogo thrash pavyzdys… Turbūt kitą kartą rekės skųstis last.fm kokybe, bet jų servisas, kartais gali būti ir visai naudigas – taip atradau vieną savo mėgstamą atlikėją, kurį prisirengęs tikrai paminėsiu

heh, nežinau, kur buvau anksčiau, bet The Desert Sessions po ranka pakliuvo visiškai atsitiktinai tik vakar… ir tai PJ Harvey dėka, nes paskutinėse sesijose dalyvauja ir ji. Apskritai, kiek spėjau paklausyti, labiausiai veža I Wanna Make It Wit Chu:

Ech, net gėda… ir aš jau bloginu. Prie progos reikia nepamiršti ir dizainą susitvarkyti, bet čia sunkus darbas – juk sau niekad neįtiksi